2024 m. lapkričio 20 d. Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas ir Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus surengė tarptautinę tarpdisciplininę mokslinę konferenciją „Egziliniai Štuthofo kalinių likimai“.
Konferencija buvo skirta Antrojo pasaulinio karo metais nacių koncentracijos stovyklose atsidūrusių lietuvių kalinių patirčių analizei. Joje nagrinėtos ne tik Štuthofo, bet ir kitų nacių koncentracijos stovyklų kalinių patirtys kaip ypatingas individų ir kolektyvinės atminties reiškinys, siejant jas su diasporos ir etniškumo tyrimais. Konferencijos dėmesio centre atsidūrė buvusių kalinių ir jų artimųjų likimai Lietuvoje bei išeivijoje, trauminės patirtys ir jų atmintis.Konferencijoje dalyvavo įvairių sričių mokslininkai, tyrinėjantys lietuvių diasporos istoriją, iš Vytauto Didžiojo universiteto, Vilniaus universiteto, Ukrainos katalikų universiteto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto, Notre Dame universiteto, Štutovo Štuthofo muziejaus, Temple universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei Georgia Gwinnett koledžo.
Pirmoji konferencijos dalis buvo skirta Štuthofo kalinių istorijoms aptarti. Reimer Möller pristatė pranešimą apie Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuaciją jūrų transportu 1945 m. balandžio–gegužės mėn. Dixie Henri Le Fèvre Simonsen apžvelgė paskutinę Prano Meškausko-Germanto kelionę barža „Volfgangas“ į Neustadtą ir 11 lietuvių įstrigimą Kopenhagoje. Birutė Garbaravičienė kalbėjo apie Vladislovo Telksnio likimą. Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė analizavo Štuthofo kalinių laiškus Islandijoje. Liudas Mažylis pristatė publikacijas apie Lietuvos žydų likimą Štuthofo stovykloje. Antroji konferencijos dalis buvo skirta koncentracijos lagerių patirčiai. Anatolii Babynskyi nagrinėjo ukrainiečių kalinių patirtis koncentracijos stovyklose. Ilona Strumickienė aptarė lietuvių politinių kalinių patirtis laisvėje. Nerijus Pipiras pristatė Vokiečių okupacijos metais represuotų Lietuvos katalikų bažnyčios dvasininkų ir vienuolių likimus. Gediminas Karoblis analizavo kun. Jono Jūraičio pamokslus apie nacių vykdytą tautų genocidą. Trečioji konferencijos dalis buvo skirta trauminių atminčių ir jų minėjimų temai. Clemens Sedmak analizavo atminties ir prisiminimų etiką. Łukasz Kępski ir Ewa Malinowska dalijosi įžvalgomis apie šiuolaikinius edukacijos iššūkius atminties vietose, remdamiesi Štuthofo muziejuje Štutove vykusių dirbtuvių „Kalinio kelias“ pavyzdžiu. Abby Lewis aptarė Julijos Pirotte fotografiją ir Holokausto tematiką. Gerda Pilipaitytė analizavo istorinės atminties perteikimą ispanų spektaklyje „Kur miškas tankėja“. Ketvirtoji konferencijos dalis buvo skirta nacių koncentracijos lagerių istorijoms. Aurelija Mykolaitytė nagrinėjo tylos formas Stasio Ylos atsiminimuose „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“. Neringa Markevičienė aptarė Balio Sruogos memuarus. Dovilė Budrytė skaitė pranešimą apie Jono Noreikos pomirtinį gyvenimą – tarptautinius ir vietinius mnemoninius konfliktus, susijusius su Generolo Vėtros atminimu.Konferencijos pabaigoje vyko diskusijos. Renginys buvo organizuotas mišriu formatu – gyvai ir nuotoliniu būdu, o pranešimai skaityti lietuvių ir anglų kalbomis.
Andrėjos Tarandos nuotraukoje Dixie Simonsen skaito pranešimą konferencijos metu.