2024 birželio 21-24 dienomis Alantoje vyko tradicinis Santaros-Šviesos suvažiavimas. Organizacija Santara-Šviesa susikūrė išeivijoje, šeštąjame dešimtmetyje, o Valdas Adamkus yra ilgametis ogranizacijos narys ir vienas jos vedlių. Lietuvoje Santara-Šviesa pradėjo veikti 1994 m. Tradiciškai, suvažiavimą pradeda ir sveikinimo žodį sako Prezidentas Valdas Adamkus.
Prezidento Valdo Adamkaus sveikinimo kalba Santaros-Šviesos dalyviams
Mieli Santaros Šviesos suvažiavimo dalyviai! Bičiuliai ir svečiai!
Džiaugiuosi jus matydamas ir sveikinu susirinkus !
Senieji romėnai kartodavo Ars longa – vita brevis! Dabar galvoju, kad ir gyvenimas gali būti toks ilgas, kad atmintyje gali išsitekti ištisa labai margaspalvio intelektualinio sąjūdžio istorija. Iš čia gali kilti pavojus daugiau galvoti apie didžius praeities darbus ir veiklas, o pamesti iš akių ne ką mažesnius ateities uždavinius.
Šiandien kreipiuosi į Jus vos kelioms savaitėms praslinkus po rinkimų į Europos Sąjungos parlamentą, kurių vaisiai, regis, yra dar mažiau ragaujami nei buvo gundoma per vos pastebėtą rinkiminę kampaniją.
Nuotraukos ir televizijos vaizdai su keliais užrašų žodžiais ir trumpomis minutėmis prasmę beveik praradusioms deklaracijoms.
Ar po to mūsų nepurto nerimas, kad mes beveik visiškai atsisakome svarstyti politinės būties turinį?
Oficialiai džiaugiamės esą labiausiai proeuropietiški, o prie balsadėžių surenkame 28 nuošimčius balsuojančių?
Ir jokio gilesnio analitinio reportažo viešojoje erdvėje, kurioje anksčiau reiškėsi nepriklausoma žiniasklaida ir visuomenei tarnaujantys jos sarginiai šunys – žurnalistai?
Kiek rimtų publikacijų apie Europos parlamente virusius ginčus perskaitėme lietuviškoje spaudoje per praėjusius metus?
Ne mano pupos, ne mano kiaulės! – mėgdavo kartoti liaudies patarlę Vincas Trumpa- tikras Santaros, Šviesos ir Laivės žmogus. Ar Lietuvos ir lietuvių ausyse tai skambėjo per rinkimus?
Bendroji santarietiška atmintis beria į mūsų veidus negailestingus klausimus: kur jei ne mūsų užstalėse ir tribūnose turi būti kedenami gilieji politinės būties reiškiniai?
Ar ne per lengvai užleidžiami supratimo ir susipratimo apkasai ir nusimetama atsakomybė už protinio darbo užduotis?
Negi iš tiesų taip įtikėta į biurokratizuotų valstybinių tarnybų visagalybę, kad pačių mūsų privatusis gyvenimas paliekamas vieninteliu veiklos lauku? Šiandien vėl iš Vinco Kudirkos laikais kartotini kvietimo prabusti žodžiai, tik dabar jau skirti masiškai raštingai, bet moraliai pasimetusiai tautai.
Štai kodėl sveikindamas, dalinuosi su Jumis, mielieji, tais dalykais, kurie neleidžia užmigti naktimis, ir kurie prabudina iš ryto.
Santaroje visada buvo daug žmonių, kurie gerai suprato, ką reiškė Vytauto Kavolio kartoti žodžiai apie prievolę būti nepopuliariųjų dalykų agentūra.
Šiandien seniau nepopuliariais buvę dalykai regisi dar mažiau populiarūs.
Ar ta aplinkybė galutinai permainys jaunėjančią Santarą-Šviesą, ar joje – kaip gilios minties ir moralinės kultūros formas saugančiųjų bendruomenėje išliks senojo įsipareigojimo ryžtas?
Galiu tik su įsitikinimu raginti nenusileisti iki nuolankumo likimui žemumų.
Gerai prisimenu prieš 10 metų į Alantą santariečiams rašytus sveikinimo žodžius, kurie ir po šitiek laiko kartotini:
„ Tai kas labiausiai džiugina ir kelia dvasią, yra akivaizdus faktas, jog laisvos Lietuvos Santara-Šviesa yra daugiau nei vienos generacijos projektas, kuris nekuria rišlių strategijų, nesiekia galios ir valdžios, bet renkasi nepopuliarių dalykų agentūros kelią.
Jis nėra susvetimėjusių ir viskuo nusivylusių kelias.
Greičiau priešingai – tai kryptis verta tų inteligentiškų lietuvių, kurie prieš nieką neužmerks akių, gilinsis į viską, vardan bendro sąmoningumo ir valios keistis į gera.“
Tai, žinoma, buvo ir yra vilties žodžiai.
Ką iš tiesų mąstome, ką siekiame suprasti ir kaip elgtis supratus tai, kas naujai miniai beveik visiškai nerūpi, yra klausimai kiekvienam sau ir kiekvienai dienai, ne tik per kartą per metus klegančius džiaugsmingus sambūrius.
Todėl šiandien, linkėdamas prasmingų diskusijų, raginu nepamiršti visada būti atsigręžus Veidu į Lietuvą ir į pasaulį. Tebūnie mūsų kasdienybėje daugiau santaros ir šviesos!