Šį savaitgalį Plungėje vyko Santaros Šviesos studijų savaitgalis. Dalinamės Prezidento Valdo Adamkaus, vieno iš sambūrio įkūrėjų, sveikinimo žodžiu.
Mieli ir gerbiami Santaros-Šviesos rengėjai, dalyviai,svečiai, bičiulės ir bičiuliai! Negalėdamas būti kartu, galiu sau leisti rašto kalba dalytis mintimis, kurios sukasi apie prasmės branduolį. Suvažiavote į vidurį Žemaitijos, kuri primena man dramatiškus ankstyvosios jaunystės laisvės apkasus. 1944 m. vasara man ir šimtams kitų bendražygių baigėsi romantiškais, patriotiškais ir beviltiškais Tėvynės gynimo mūšiais ties netolima Seda. Tada prasidėjo poetų ir karių egzodas, profesoriaus Mykolo Biržiškos žodžiais priminęs Adomo Mickevičiaus laikus bei tiems laikams lemtingą misiją: niekada nepamiršti laisvės ir mąstyti savos Lietuvos likimą. Jaunystė – tai laikas didiesiems savo gyvenimo įžadams, kurių prisilaikymas leido pasitikti iššūkius ir įprasminti poelgius. Įprasta sakyti, kad tada karas ir egzodas subrandino jaunimą gerokai anksčiau nei normaliomis sąlygomis gamtos būna lemta. Sugriautos Vokietijos universitetų lietuviai studentaisusibūrė į iškilų Šviesos sambūrį. Tada dar teberusenant paskutinėms greito sugrįžimo į laisvą Lietuvą viltims mums buvo aišku, kad po visko, kas visiems nutiko, sunkiausia bus atkurti laisvos tautos humaniškumą. Šviesoje buvo kuriami ženklai laisvo žmogaus keliui į lietuviškumą. 50-ųjų XX amžiaus metų pradžioje Amerikoje susispietę akademinio jaunimo būriai ir jų aktyviausi galvotojai nepriklausomiesiems žmonėms prieš akis iškėlė keturias svarbiausias ateities vartų kolonas. Jos buvo suprojektuotos 1953 m. gruodžio pabaigoje New Yorke ir labai tiksliai aprašytos Santaros- Šviesos 25-mečio knygoje: (1) liberalinė, kuriai buvo svarbu skleisti lietuvių tarpe žmogaus teisių gerbimą, toleranciją ir lygias visų pasaulėžiūrų teises, (2) nacionalistinė, siekusi suaktyvinti studentų dalyvavimą Lietuvos laisvės kovoje, (3) humanistinė, kuriai rūpėjo asmenybės vystymasis ir moralinės problemos, ir (4) pragmatinė, kuri norėjo veikti apskritai visa, ko išeiviškai lietuvių visuomenei labiausiai reikėjo. (p.16) Šiandien, kažkiek paredagavus antrą ir ketvirtą punktą, tie keturių kolonų vartai toliau gali kreipti teisingu keliu į bendro Lietuvos gėrio ateitį. Tai, ką dabar matau ir jaučiu, rodo, kad ne mažiau nei prieš septynias dešimtis metų mums turėtų būti svarbus moralės klausimas. Kaip ir tuomet, kai mudviejų su Vytautu Kavoliu 1955 m. iškeltas principas teigė, jog laisvė yra toks gyvenimo būdas, kada individo sąžinė laikoma galutiniu arbitru klausimuose, kurių protas negali moksliniu objektyvumu išspręsti. (Į laisvę veda mūsų kelias, p.19), taip ir dabar moralinis jautrumas yra algoritmų, masinių duomenų ir dirbtinio intelekto kuriamų matricų atsvara. Didžia grėsme mums laikau tendencijas, rodančias, kad po dirbtinio intelekto proveržių gali ateiti ir sąžinės dirbtinumo laikas. Tuomet liūdna posovietinė lietuvių patirtis ne valstybės institucijas vers pagarbiai tarnauti žmogui, o kiekvieną žmogų klupdys prieš valstybės valdžios altorių. Anuomet pokario egzodo kelyje nedilo tikėjimas, kad negali būti laisvos tėvynės be laisvo lietuvio. Po fatališko ideologijų siautėjimo ir karo žudynių įsipareigojusio individo laisvės viltis regėjosi kaip egzistencininis idealas. Tiesą sakant, dar svarbiau dabar rodosi tai, kad egzodas neuždarė mūsų nevisavertiškumo gete. Patyrę senojo pasaulio gaisrą jautėmės pranašesni už tuos, kurie jo nebuvo patyrę. Mes iš naujo demokratijos pamatus kuriančiuose Vakaruose nesijautėme vieniši, bet idėjinių atramų ateičiai ieškojome kartu su vokiečių, britų ir amerikiečių jaunąja intelektualų generacija. Vakarų žmogui nebuvo lengva atstatyti tikėjimą kilniomis idėjomis po totalitarinių ideologijų mirties. Štai todėl galėjome įtikėti, kad lietuviškumas negali būti kliūtimi į laimę dideliame laisvės pasaulyje. Neleidžia nurimti mintis, jog jautraus žmogiškumo išsaugojimas Lietuvai yra daug didesnis iššūkis, nei klastingai ramioje kasdienybėje ėmėme galvoti, nei biurokratiniuose ateities scenarijuose šiandien galime skaityti. Tik jis sutvirtina asmeninės atsakomybės už viską, kas aplinkui darosi, ryžtą. Tik jis verčia nepasiduoti uždarų partinių-pasaulėžiūrinių getų uždarumo pagundoms, įgijusioms milžinišką jėgą socialinių tinklų dėka. Idėjų susirėmimus dabar pakeitė murmesys uždaruose burbuluose. Virusai ir sveikatos argumentai šią tėkmę praplėtė taip, kad net kranto nuo kranto nesimato. Kadaise Vytautas Kavolis mums kartodavo, kaip svarbu domėtis kitaminčiais, susipažinti su kitaip galvojusių ir kitokias patirtis sukaupusių bendraamžių rašiniais, o didžiausių lietuvių visuomenės laimėjimu laikė sugebėjimą diskutuoti su kitaminčiu visiems svarbius dalykus. Pasitikėjimas ir draugystė tarp skirtingai galvojančių ir jaučiančių sukuria didžiulę kūrybos energiją ir leidžia atsirastidideliems kūriniams. Tikiu, kad ši išmintis turi teisę pretenduoti į amžinybę. Kai mūsų akyse požiūris į skiepus ar virusu gali visiškai apakinti, padalyti mases į dvi nebesikalbančias stovyklas, atsiranda naivus tikėjimas, kad paprasti administraciniai sprendimai mus išgelbės. Tas pragaištingas naivumas ir agresyvus, Kavolis būtų sakęs, negalvojančiųjų aktyvizmas man šiandien regisi it didžiausia grėsmė Lietuvai ir žmogui. O ryžto, intelektualinės narsos ir kantrybės prašosi siekis kalbėti, kalbėtis, ieškoti darnos ir sutarti dėl bendro, prasmingo veiksmo. Tai ne tariamos vadybos ir administravimo reikalas, o gyvos širdies ir proto šauksmas. Tikiu, kad santara ir šviesa vis dar kuria ir nenustos kurti tokios bendruomenės, kurios nariams prasmės ilgesys bus stipresnis nei galios, šlovės ir turto geismai. Pakartosiu tai, ką prie dvylika metų esu rašęs: svarbu nenustoti bandyti to, kas neįmanoma.
Valdas Adamkus
(Nuotraukoje Prezidentas Valdas Adamkus Alantoje, Santaros Šviesos suvažiavime, 2012 m.)