Labai liūdna ir skaudi žinia Lietuvai: netekome Irenos Veisaitės…
Netekome profesorės, šimtais skaičiuojamų straipsnių autorės ir knygų sudarytojos, veiklių kultūros ir viešojo gyvenimo organizacijų steigėjos ir vadovės. Netekome asmenybės, su kuria kalbėtis, klausyti Jos paskaitų, kartu dirbti ar tiesiog artimiau pabendrauti buvo didelė likimo dovana kiekvienam žmogui.
Patyrusi skaudžiausias likimo negandas ir žiaurias tragedijas, pergyvenusi nacistinę ir sovietinę tamsą, Irena Veisaitė tapo šviesuliu ne vienai kartai. Ji buvo iš tų žmonių, kurie negailėdami savęs visą gyvenimą neša išmintį ir ramybę, geranoriškumą ir grožį. Bet kuri veikla, kurios Irena Veisaitė imdavosi, – ar tai vyktų Lietuvoje ar užsienyje, ar tai būtų paskaitų skaitymas, ar Atviros Lietuvos Fondo veiklos organizavimas, knygų leidyba, tarnystė jos mylimiems teatrui ir literatūrai, viskas būdavo daroma profesionaliai, organizuotai ir nuoširdžiai gerbiant visus be išimčių bendro darbo dalyvius.
Šioje asmenybėje derėjo talentas dirbti, talentas kurti ir talentas gyventi. Šiandien simboliškai galima pasakyti, kad visas Irenos Veisaitės gyvenimas buvo nesibaigianti paskaita – apie žmogaus dvasios tvirtumą ir paskirtį žemėje, apie gyvenimo prasmę ir grožį, apie ryšį tarp žmonių ir tautų, apie būtinybę kalbėtis ir klausytis, atsiprašyti ir atleisti. Šių Irenos Veisaitės paskaitų auditorija buvo visa Lietuva. Ir jeigu mūsų valstybėje radosi, randasi ir ateityje rasis daugiau žmogiškosios ramybės, šviesos ir išminties, jeigu mūsų viešajame gyvenimo bus daugiau pagarbos ir susikalbėjimo, tai – ir neabejotinas Irenos Veisaitės nuopelnas, už kurį mintyse ne vienas tariame „Ačiū Jums, Profesore. Ačiū, Irena.“
Labai liūdna netekus tokios brangios sielos bičiulės ir bendradarbės. Nuoširdžiai užjaučiu visus, kuriems ši žinia buvo tokia pat skaudi ir liūdna, o pirmiausiai – Irenos Veisaitės artimuosius, draugus, kolegas, studentus, skaitytojus.
Amžinoji šviesa tešviečia Irenos Veisaitės sielai, nuoširdus dėkingumas ir pagarba telydi Jos vardą ir atminimą.
Prezidentas Valdas Adamkus