• rugsėjo
  • 2
  • 2020
  • Prezidento Valdo Adamkaus kalba atsiimant Prometėjo apdovanojimą

    Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta 2020 metų rugpjūčio 25 dieną Vilniuje, atsiimant Prometėjo apdovanojimą

    J.E. Lietuvos Respublikos Prezidente Gitanai Nausėda,

    Aukštai gerbiama Ministre Anna Fotyga,

    Garbūs svečiai, Ponios ir ponai,

    Ir džiaugiuosi, ir jaudinuosi būdamas šiandien čia, kartu su Jumis. Džiaugiuosi, nes visada gera susitikti su bičiuliais, bendraminčiais, panašiai laiką ir pasaulį suprantančiais žmonėmis. Džiaugiuosi, nes lietuviai ir lenkai ir vėl susitinka. Taip ir norisi pasakyti – kaip senais gerais laikais: jungiami bendrų darbų, bendrų Europos ir pasaulio vizijų, bendrų rūpesčių ir darbų.

    Pasakytame sakinyje norėčiau pabrėžti žodį bendrų. Ir, jeigu tai būtų įmanoma, norėčiau pasidalyti savo apdovanojimu su daugybe žmonių. Nes tikrai nė vieno darbo nebūčiau padaręs vienas – be sąjungininkų, be bendraminčių.

    Prezidentas Lechas Kaczynskis buvo vienas iš jų. Sakau buvo, bet mano atmintyje jis ir šiandien ne buvo, o yra. Mintyse matau šio žmogaus akis ir girdžiu jo balsą, prisimenu jo geranoriškumą, jo meilę savo tėvynei, savo šalies

    kaimynams ir savo Europai, jo įsipareigojimą, kad tie jausmai virstų konkrečiais darbais.

    Man pasisekė: Dievo ir lemties valia aš gavau didelę dovaną – šio žmogaus draugystę. Prezidentas Lechas Kaczynskis buvo mano bičiulis ir artimas bendražygis, su kuriuo petys petin kovojome už Europos laisvę ir suvienijimą. Jis nekėlė sau tikslo į istoriją įrašyti Lenkijos ar juo labiau – savo vardo. Jo vienintelis tikslas buvo grąžinti Europai savivertės jausmą ir nuostatą, kad Europos garbė ir didybė – ne piniguose, ne technologijose, o pirmiausiai – vertybėse. Už šias vertybes kovodamas, už jas paguldęs galvą jis į istoriją įrašė ir save, ir Lenkiją. Tokių asmenybių, tokių lyderių šiandien labai trūksta – ne tik man, bet ir visam mūsų žemynui, visam šiandienos pasauliui. Todėl jaučiuosi labai pagerbtas, kad mane išskyrėte iš kitų kandidatų ir skyrėte Prezidento Lecho Kaczynskio vardo Prometėjo apdovanojimą. Nuoširdžiai dėkoju.

    Prezidentas Kaczynskis buvo didis politikas, turėjęs aiškią politinę viziją: suvienyti mūsų regioną „nuo jūros iki jūros“, paversti jį svarbiu politiniu, ekonominiu, kultūriniu Europos centru. Jis kėlė tikslą užbaigti tai, ko siekė Jogailaičiai ir Habsburgai, ką puoselėjo ir puoselėja Lenkijos valstybės vadovai – nuo pirmojo Lenkijos Respublikos Prezidento Gabrieliaus Narutavičiaus iki šiandien valstybei vadovaujančio Andžejaus Dudos. Ką bandėme atkartoti ir mes, burdami regiono šalis į „Vilniaus dešimtuką“ ar „Bukarešto devynetuką“.

    2006-aisiais metais Prezidentas Kaczynskis sveikino tarptautinės konferencijos „Keturios šalys – vienas kelias“ dalyvius. Toje konferencijoje pristatyti ambicingi planai nutiesti „Via Carpatia“ magistralę, kuri sujungs Klaipėdą Lietuvoje ir Salonikus Graikijoje. Šiandien „Via Carpatia“ sudaro „Trijų Jūrų iniciatyvos“ vieną iš kertinių taškų. Džiaugiuosi, kad šis projektas sėkmingai plėtojamas, kad sulaukė ir regiono šalių, ir Europos Komisijos, ir Jungtinių Valstijų administracijos dėmesio. Kalbame jau ne tik apie transporto, bet ir apie energetikos bei skaitmeninės infrastruktūros sujungimą į bendrą tinklą. Prezidento Kaczynskio vizija įgauna labai aiškią veiklos kryptį.

    Šia proga, jei leisite, turėčiau du nedidelius prašymus. 2001-aisiais, Lietuvą ir Lenkiją sveikindamas su atkurtų diplomatinių santykių dešimtmečiu, turėjau garbės pasakyti: „Šiais – neįtikėtinų greičių ir galimybių laikais kelionė Vilnius – Varšuva vis dar nepateisinamai ilga. Tai iššūkis ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai. (…) Turiu vilties, kad jau netolimoje ateityje bus nutiesti nauji, šiuolaikinius standartus atitinkantys greitkeliai ir geležinkelio linijos. Kad mūsų šalis sujungs energetinis tinklas, vamzdynai, modernūs telekomunikaciniai ryšiai.“

    Prabėgo 20 metų, bet minėtos jungtys dar nebaigtos. Tad mano pirmasis prašymas: ar negalėtume judėti šiek tiek greičiau? Ar galiu tikėtis dar savo akimis pamatyti Vilnių ir Varšuvą jungiantį greitkelį, o Baltijos šalių energetikos sistemas – pilnai integruotas į europinius tinklus? Suprantu: yra planai, projektai, konkursai, finansavimo modeliai. Bet jiems derinti mes

    išeikvojome tiek laiko ir energijos, kad kelio gale jaučiame ne džiaugsmą, ne norą susiimti ir pagaliau užbaigti paskutinį etapą, o didelį nuovargį. Raginu nepasiduoti, rasti vidinių jėgų ir paskutinį etapą įveikti greičiau nei planuota.

    Antra: labai prašau, nepamirškime savo rytinių kaimynių, kaip jų niekada nepamiršdavo ir Europos lygiu klausimus keldavo Prezidentas Kaczynskis. Vis gilėjanti socialinė ir ekonominė regiono atskirtis, šiandien galime pasakyti – ir politinė atskirtis, vertybinė atskirtis – tampa grėsminga. Matome, kas vyksta Baltarusijoje. Ties Europos Sąjungos išorine siena iškilo ne tik Astravo monstras. Iškilo aukšta socialinio–ekonominio atsilikimo siena, lydima atviro autoritarizmo. Tai – mirtinai pavojingas derinys. Mes ilgai ir daug apie tai kalbame, bet nei Rusija, nei Baltarusija ištisus dešimtmečius nesikeičia. Tai mūsų ilgalaikiam saugumui kelia ne mažesnę grėsmę, nei Astravo atominė elektrinė. Todėl tikiuosi, kad plėtodami „Trijų Jūrų iniciatyvą“, numatysime vietą ir mūsų Rytų kaimynėms: Ukrainai, Moldovai, Sakartvelui. Neabejoju, kad joje vietos rastųsi ir demokratinei Baltarusijai. Tokia būtų buvusi Prezidento Kaczynskio valia, tokia yra mūsų garbės skola – tęsti Jo pradėtus darbus, realizuoti Jo viziją.

    Ponios ir ponai,

    Citata. „Mano tikslas – užtikrinti, kad mūsų santykiai su kitomis šalimis spartintų ir mūsų pačių vidinius pokyčius, keltų mūsų savivertę ir stiprintų ryšį su tėvyne. Tai pasieksime, atmesdami nacionalinius kompleksus, nustoję akcentuoti savo silpnybes, nustoję kitus kopijuoti. Kad būtume traktuojami

    kaip didi Europos tauta, reikia norėti tokia būti. Jei siekiame, kad mus gerbtų kiti, pirmiausia pradėkime gerbti save.“ Citatos pabaiga. Tai pasakė Prezidentas Kaczynskis, ir aš šiandien pasirašau po kiekvienu savo bičiulio ir bendražygio žodžiu. Jo šviesaus atminimo vardan, vilties gyventi laisvoje, saugioje ir teisingoje Europoje, laisvame, saugiame ir teisingame pasaulyje.

    Dar kartą dėkoju už įvertinimą ir parodytą dėmesį – nuoširdžiai Ačiū.

    _________________________

    Cituojant nurodyti Prezidento Valdo Adamkaus biblioteką-muziejų, kaip šaltinio saugotoją.