• rugpjūčio
  • 26
  • 2019
  • Prezidento Valdo Adamkaus kalba konferencijos dalyviams

    Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta 2019 metų rugpjūčio 22 dieną Vilniuje, sveikinant III tarptautinę Valdo Adamkaus konferenciją.

    Jūsų Ekscelencijos Sakartvelo Prezidente

    Salome Zourabichvili,

    Lietuvos Prezidente Gitanai Nausėda,

    Moldovos Ministre Pirmininke,

    Gerbiamieji Konferencijos rengėjai, dalyviai ir svečiai,

    Sveikinu mūsų šiandieninį forumą ir noriu pasidžiaugti, kad šiandien, Baltijos kelio 30-mečio išvakarėse, susirinkome čia, Prezidento rūmuose.

    Suprantu ir vertinu tai kaip dar vieną mūsų vienybės simbolį. Vienybės, kuri mus pakėlė tautiniam atgimimui ir saugojo Baltijos kelyje. Vienybės, kuri drąsino atkuriant ir ginant savo valstybę, o vėliau lydėjo siekiant narystės Europos Sąjungoje ir NATO.

    „Vienybė težydi!“ yra paskutinė Lietuvos himno eilutė, ir tie žodžiai svarbiausiais tautos gyvenimo momentais buvo įprasminti išskirtiniu susitelkimu siekiant bendro strateginio tikslo.  

    Galima sakyti, kad dvidešimtojo amžiaus pabaigos ir dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios Lietuva savo tikslus pasiekė. Esame nuėję kaip niekada toli savo istorijoje, esame išskirtinėje gerovės ir saugumo erdvėje.

    Tačiau tai, kas anksčiau buvo neatskiriama vidaus politikos dalis, šiandien – būtinybė užsienio politikoje. Todėl tokios pat vienybės, kokią demonstravome kovodami už savo laisvę, šiandien būtinai reikia remiant Ukrainos, Sakartvelo ir Moldovos strateginius siekius.

    Ne kartą esame įvardiję, kad tai – vienybė ir pastangos vardan šių valstybių laisvės ir realios nepriklausomybės, vardan istorinio ir moralinio teisingumo, o kartu – dėl kiekvieno ten gyvenančio žmogaus orumo.

    Bet ne vien tai. Kalba eina ne tik apie šių Rytų Europos valstybių statusą. Kalba eina apie tai, kiek gėrio ir solidarumo iš tikrųjų yra visoje mūsų transatlantinėje šeimoje. Kalba eina apie mus visus. 

    Todėl vien gražių žodžių ir teisingų pareiškimų neužtenka. Vienybė ir kitos bendros europinės vertybės mus sieja visada. Tačiau kad tos vertybės taptų realiai veikiančia jėga, turime sutarti dėl aiškios bendro veikimo strategijos, turime išsikelti aiškius, visiems gerai suprantamus ir įgyvendinamus užsienio politikos tikslus.        

    Gyvenimas mane išmokė, kad užsienio politika – tai ne tik diplomatija, ne tik pagarbus santykių palaikymas.

    Visų pirma tai – konkreti ir aiški veiklos strategija bent jau artimiausiam dešimtmečiui.

    Diplomatija – tai tik užsienio politikos įgyvendinimo instrumentas, ji niekada nepakeis ir neatstos strategijos. Juo labiau –  nesukurs, jeigu jos nėra. 

    Mano bendražygis šviesaus atminimo Senatorius John McCain, kurio atminimą šiandien pagerbsime, dažnai kartodavo: užsienio politikoje kalbėk taip, kad kiekvienam būtų aišku, ko sieki; kad dauguma galėtų paremti tavo tikslus; kad pats realiai, ne tik žodžiais, bet ir darbais sugebėtum pakeisti pasaulį.

    Tai – ne abstrakti mintis, o imperatyvas pradėti veikti čia ir dabar. Gyvenimas – trumpas, žmogaus galimybės – ribotos, todėl kiekvieną minutę būtina išnaudoti labai konkrečių tikslų iškėlimui ir įgyvendinimui.

    Nepamirštant atsakomybės, nes politikoje kiekviena veltui praleista valanda – tai dar viena mūsų laisvės priešams suteikta proga veikti, proga kėsintis į mūsų interesus.

    Ypač – užsienio politikoje. Sena tiesa, kad jeigu neturėsime savo darbotvarkės, dirbsime pagal savo laisvės priešų interesus ir darbotvarkę. Ši vieta tuščia nebūna, ir, jei neturi savo tikslų užsienio politikoje, įgyvendinsi svetimus.

    Kalbu šiuos žodžius prisimindamas, kad Lietuvoje baigėsi dar vienas dešimtmečio užsienio politikos ciklas.

    Per tą laiką Lietuva tapo geriau matoma pasaulyje, glaudžiau integruota į NATO gynybos planus, mažiau priklausoma nuo Rusijos energetinių šaltinių.

    Galėtume sakyti, kad pastarasis dešimtmetis Lietuvai buvo sėkmingas.

    Galėtume, jei ne Astravo atominė elektrinė ir mūsų situacija.

    Tenka apgailestauti, kad per šį dešimtmetį elektros tinklų sinchronizacija su Europos Sąjunga ne tik neįvyko, bet ir buvo nukelta net į 2025-uosius metus.

    Tai – rimtas smūgis ne tik mūsų energetiniam sektoriui, bet ir mūsų nacionaliniam saugumui. Kažkas suplanavo, kad deja, dar šešerius metus gyvensime viename tinkle su nesaugia Astravo atomine elektrine. Tikiu, kad Lietuva vis dar neatidėliodama ir energingai imsis spręsti šią problemą.

    Keliais sakiniais norėčiau apibrėžti, kokią įsivaizduoju Lietuvos užsienio politiką, kokius jos tikslus ir vektorius matau. 

    Pirmiausia, Lietuvai būtina nedelsiant atkurti abipuse pagarba ir aktyvia partneryste grįstus santykius su Lenkija.

    Negalime leisti, kad būtų nuvertintas ir prarastas bendravimo įdirbis, sukurtas Lietuvai siekiant narystės ES ir NATO. Nenurašykime šios partnerystės – neabejotino istorinio laimėjimo.

    Lietuvai reikia naujų bendrų iniciatyvų tiek Rytuose, tiek santykiuose su kitomis Europos valstybėmis, tiek ir su JAV. Net ir suprasdami, jog senų strateginės partnerystės laikų mechaniškai neatstatysime, turime veikti aktyviai, ryžtingai ir atsakingai. Juolab kad keli pastarieji rinkimai paliudijo: politinės jėgos, spekuliuojančios antieuropietiškumu ir kalbančios apie izoliuotą nacionalinę valstybę,

    Lietuvoje neturi didelio piliečių palaikymo. Todėl nederėtų būti tokios politikos įkaitais ir nebijoti pademonstruoti europinės krypties ryžtą ir lyderystę. 

    Neabejoju, kad Lietuva supranta: Ukrainos ateitis NATO ir ES struktūrose yra vienas svarbiausių ES interesų.

    Kai kas Europoje tai pamiršta, ir Lietuvai čia – platus veiklos laukas. Turime nebijoti būti lyderiai, gindami ir atstovaudami Ukrainos interesams Europoje, juo labiau kad tai – neabejotinai ir Lietuvos saugumo interesas.

    Todėl būtina siekti Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos narystės ES ir NATO iki 2027-ųjų metų, kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai. Iššūkis nelengvas, bet, esu tikras, įgyvendinamas. 

    Santykiuose su JAV esame praradę dinamiką ir pernelyg pasidavę politologinėms diskusijoms apie JAV vidaus politiką. Laikausi nuomonės, kad mums derėtų sekti Lenkijos pavyzdžiu ir, dirbant kartu su savo kaimyne,

     žymiai daugiau diplomatinių pastangų skirti gilinant santykius su JAV. Matydami, su kokiais vidaus ir išorės iššūkiais šiandien susiduria ES ir NATO, visais įmanomais būdais turime stiprinti šias savo organizacijas.

    Glaudesnė integracija, regioninė bendrystė, lyderystė užsienio politikoje ir strateginė partnerystė kuriant didesnę, platesnę, stipresnę Europą – tai didžiausia atsakomybė. Lietuvos atsakomybė, mūsų atsakomybė.

    Jau minėtos Astravo atominės elektrinės problemos sprendimas – tai pirmiausia elektros tinklų sinchronizacija. Ir, žinoma, ES ir mūsų pačių ryžtas. Manau, Lietuvai šioj situacijoje reikia ištiesti stuburą ir atsisakyti Stokholmo aukos sindromo. Būsimas JAV Energetikos sekretoriaus Rick Perry vizitas į Lietuvą, kurį iniciavau,  yra unikali proga sutarti dėl bendrų visos transatlantinės šeimos interesų mūsų regione. Jeigu įrodysime, kad tai – gyvybinis Lietuvos reikalas, tikslą tikrai pasieksime.

    Beje, nenurašykime ir nepamirškime savo Rytų kaimyno, padėkime  Baltarusijai tapti europietiška.

    Jei Kremliui pavyktų užimti Minską ne tik de facto, bet ir de jure, Maskva būtų už kelių dešimčių kilometrų nuo mūsų valstybės ir nuo mūsų laisvės. Tokiame kontekste rūpestis atskirai vien tik Klaipėdos uosto interesais tikrai nepadės, o atvirkščiai: įklampins į Kremliaus ir Pekino planus ir Baltarusiją, ir mūsų uostą tiesiog perimti.

    Vilnius yra tas miestas, kuris gali sutelkti Vakarus vardan europietiškos Baltarusijos. O Baltarusija gali įsijungti į Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos traukinį. Noriu pabrėžti: gali. Taip, tai gali užtrukti tiek, kiek Rusijoje tęsis Putino režimas. Bet užsienio politika ir Europos regionų strateginiai tikslai neturėtų būti matuojami valstybių vadovų kadencijomis ar asmeniniais polinkiais.

    Apie europietiškas Rusijos perspektyvas kalbėjome antrojoje konferencijoje. Matome, kad situacija nesikeičia, Rusija yra kokia yra.

    Manau, geriausia nuostata būtų nereaguoti atskirai į kiekvieną eilinį Rusijos agresijos išpuolį, bet suformuluoti bendrą europietiškos Rusijos strategiją ir kantriai ją įgyvendinti.

    Tokios mano mintys, tokios galimų darbų kryptys.

    Kalbu apie juos, nes tikiu: mes tai galime padaryti, mes tai turime daryti. Visi kartu.

    Linkiu sėkmės, kantrybės ir tvirtybės šiuose darbuose.

    Linkiu kuo geriausios kloties visiems konferencijos dalyviams!

    Ačiū Jums!

    _______

    Cituojant nurodyti Prezidento Valdo Adamkaus biblioteką-muziejų, kaip šaltinio saugotoją.

    Panaudota lrt.lt nuotrauka.