Lapkričio 12 dieną VDU Lietuvių išeivijos institutas ir Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka – muziejus kvietė į renginį, skirtą žurnalisto, kraštotyrininko, kolekcionieriaus, ekonomisto, teisininko Broniaus Kviklio 100 metų jubiliejui.
Visi besidomintys galėjo apžiūrėti naujai atidarytą parodą, kurioje pristatyta nedidelė, tačiau reprezentatyvi dalelė gausios ir unikalios B. Kviklio kolekcijos eksponatų – įvairių dokumentų, rankraščių, senų ir retų knygų, medalių, apdovanojimų, filatelijos rinkinių, įvairių organizacijų atributikos, nuotraukų, paties B. Kviklio darytų teminių parodų plakatų, – sukauptų per ilgus šio Lietuvai ir jos žmonėms atsidavusio žmogaus metus. Besižvaldydami po parodą, surengtą Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos – muziejaus patalpose, susirinkusieji galėjo išgirsti ir šio renginio „kaltininko“ – paties Broniaus Kviklio pokalbius iš „Amerikos balso“ radijo įrašų archyvo, pavartyti keturtomę „Mūsų Lietuvą“ ir „Lietuvos bažnyčių“ septyntomį.
Susipažinę su paroda renginio svečiai buvo kviečiami į aukštu žemiau, VDU Lietuvių išeivijos instituto Pasaulio lietuvių bendruomenės menę, kur vyko pašnekesiai apie lietuvių tautos herojų, suteikiantį mums visiems stiprybės. Susirinkusieji turėjo galimybę išgirsti žurnalisto dr. Mykolo Drungos, skauto akademiko prof. Algirdo Avižienio, istorikės prof. Vaidos Kamuntavičienės ir B. Kviklio dukters Rūtos Kulikauskienės prisiminimus ir įžvalgas. Pašnekesį moderavęs istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius pradėjo retoriniu klausimu „Kas buvo Bronius Kviklys – žurnalistas, istorikas, skautas, didelis lietuvių diasporos visuomenės gyvenimo organizatorius ir veikėjas?“.
Pirmasis į pašnekesį įsijungęs dr. Mykolas Drunga svarstė, ar gali būti žurnalistas ir doras pilietis, ir inteligentas, ir visuomenės veikėjas. Nūdienos sąlygomis tai gana sunkiai suderinama. Pašnekovas pažymėjo, jog visa B. Kviklio veikla išeivijoje buvo tikslingai nukreipta į tai, kad Lietuva taptų laisva – čia jis prisidėjo ir savo rašymu, ir knygomis, kuriomis ir šiandien kaip vertingu ir svariu lituanistiniu, etnografiniu, istoriniu šaltiniu naudojasi ne tik lokalinės istorijos tyrinėtojai, bet ir visi besidomintys savo krašto istorija. M. Drunga pažymėjo, jog B. Kviklio raštai ir jo veikla liudija, jog tai buvo objektyvumo siekiantis ir pasiekiantis žmogus, aprašęs faktus tiksliai ir visapusiškai, be išankstinių tendencijų: „Iš jo knygų nejauti, ar jis tautininkas, ar krikščionis demokratas, ar valstietis liaudininkas, ar socialdemokratas, ar voldemarininkas… tik jauti žmogų, kuris nėra kraštutinis, kuris nėra ekstremistas, kuris yra santūrus, kuris nori pristatyti visapusišką vaizdą. Čia idealus enciklopedininko įvaizdis“. Primindamas susirinkusiems apie B. Kviklio bendradarbiavimą Juozo Kapočiaus „Lietuviškoje enciklopedijoje“, leistoje Bostone (čia išleisti paties B. Kviklio parengti leidiniai – „Mūsų Lietuva“ ir „Lietuvos bažnyčios“) pašnekovas pasidalino prisiminimais iš darbo dienraštyje „Draugas“ laikų devintojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Pasak M. Drungos, tuomet „Draugo“ redakcijoje B. Kviklys buvo tikra legenda – visi jį gerbė už aktyvų visuomeninį darbą, dalykišką rašymo stilių. Baigdamas pašnekovas pažymėjo B. Kviklio nuopelnus puoselėjant ryšius su okupuotame krašte likusiais lietuviais: „Jis nemanė, kad turėti kontaktų su lietuviais iš okupuoto krašto yra nusikaltimas. Jis buvo lietuvos patriotinis saugumietis gerąja prasme, juo galėjai pasitikėt“.
Pavadinęs B. Kviklį lietuvių išeivijos kultūrinio gyvenimo šilkverpiu pašnekesį moderavęs E. Aleksandravičius suteikė žodį skautui akademikui prof. Algirdui Avižieniui. Pastarojo pažintis ir ryšiai su B. Kvikliu prasidėjo ir buvo palaikomi per ilgas tradicijas turinčią skautų organizaciją. Pasak profesoriaus, tai buvo žmogus – pavyzdys visiems. Pastarojo aktyvi skautiška veikla ir darbas su skautiškais leidiniais prasidėjo dar nepriklausomoje Lietuvoje, maždaug apie 1926 metus, kai tuometiniame Lietuvos universitete (dab. – VDU) buvo įsteigta akademinė skautų korporacija „Vytis“. Karo metais skautiška veikla persikėlė į DP stovyklas Vokietijoje, o dar vėliau – už Atlanto. Pradėjus aktyviau dirbti su korporacija, pagrindinis ryšys buvo palaikomas per dvimėnesinį leidinį „Mūsų vytis“, kurio įkūrėjas ir redaktorius buvo pats B. Kviklys. Anot A. Avižienio, šis žmogus gebėjo suderinti ir žurnalisto, ir skautų vadovo funkcijas: pagrindinė žurnalo misija buvo palaikyti ryšį tarp visame pasaulyje pasklidusių lietuviškų skautų vienetų, pritraukti naujų narių. Prisimindamas savo talkavimą, o vėliau ir redaktoriaus darbą B. Kviklio komandoje „Mūsų vytyje“ profesorius pažymėjo, jog tai veikiausiai buvo tvarkingiausas, sąžingiausias darbuotojas, kuris atsiduodamas skautų organizacijai to paties išmokė ir kitus.
Prof. A. Avižienio pasakojimą tęsė ir savo įžvalgomis su susirinkusiais dalinosi istorikė prof. Vaida Kamuntavičienė. Pažymėjusi, jog visa išeiviška veikla buvo savanoriška ir neatlyginta istorikė akcentavo B. Kviklio kaip istoriko indėlį į lokalinės istorijos tyrimus Lietuvoje. Pasak jos, tiek keturomė „Mūsų Lietuva“, tiek „Lietuvos bažnyčių“ septyntomis yra ne tik objektyvūs, bet ir naratyvą turintys tekstai: yra bendra mintis, idėja, rišanti visus tuos straipsnelius. „Tai nėra sausa enciklopedija. Čia prasiveržia lietuviškumas ir didelė meilė Lietuvai, kiekvienam jos kampeliui, savo kraštui. Broniaus Kviklio meilės Lietuvai neįmanoma paslėpti kaip kad vaikino meilės merginai“ – baigdama savo pasisakymą teigė V. Kamuntavičienė.
Paskutinė į apskritojo stalo pašnekesį įsitraukė B. Kviklio dukra Rūta Kulikauskienė. Kukliai pradėjusi savo pasakojimą nuo to, jog apie savo tėvą žino mažiausiai dėl to, jog nuo devyniolikos metų negyveno tėvų namuose, ponia Rūta renginio svečiams pristatė mažiausiai visuomeninėje erdvėje žinomą B. Kviklio kaip tėvo vaidmenį, jojo santykį su darbu ir šeima, puoselėjant lietuvybės idėją. Nepaisant to, jog gyvenimo pradžia svetimoje šalyje nebuvo lengva, ilgus metus B. Kviklys dirbo paprastu fabriko darbininku, tačiau laikui bėgant įsiliejo ir į intelektualinės veiklos srautą: dirbo daugelio žurnalų ir leidinių redaktoriumi, pats organizavo leidybinį darbą. Šiai veiklai atidavė 32 savo gyvenimo metus, kruopščiai rinkdamas iliustracinę bei faktinę medžiagą apie Lietuvos vietoves, bažnyčias, jos istoriją. Ganėtinai santūrų dukters Rūtos pasakojimą apie tėvą lydėjo šmaikštūs, kone anekdotiniai intarpai iš šeimyninio gyvenimo su keturiomis moterimis (B. Kviklys buvo vedęs Kauno Trečiosios gimnazijos mokytoją Bronę Saladžiūtę, su kuria augino turėjo tris dukras – Rūtą, Ramunę ir Danguolę), privertę ne vieną susirinkusį šyptelti ir net vieną kitą ašarą nubraukti.
Renginį užbaigdamas E. Aleksandravičius akcentavo patį didžiausią B. Kviklio nuopelną – sukurtą virtualią Lietuvą tėvynę praradusiems žmonėms ir retoriškai susirinkusiųjų klausė – „gal reikia netekt tėvynės, kad daryt tokius prasmingus darbus nemokamai?“.
Teksto autorė Kristina Ūsaitė
Nuotraukų autoriai: Daiva Dapkutė ir Jonas Petronis