• spalio
  • 15
  • 2017
  • Valdas Adamkus – Amerikos lietuvių šlovės rūmų narys

    Spalio 14 d. Pasaulio lietuvių centre, Čikagoje, Prezidentas Valdas Adamkus pateko į Amerikos lietuvių šlovės rūmus (National Lithuanian-American Hall of Fame 2017).

    Kartu su prezidentu, garbingo įvertinimo sulaukė lietuvių kilmės JAV senatorius Dick Durbin, šviesios atminties verslininkas dr. Juozas Kazickas (kurį minėjime atstovavo jo duktė Jūratė Kazickaitė) ir Balzeko lietuvių muziejaus įkūrėjas Stanley Balzekas.

    Kviečiame perskaityti Prezidento V. Adamkaus kalbą, pasakytą iškilmingos ceremonijos metu:

    Prezidento Valdo Adamkaus kalba,

    pasakyta 2017 metų spalio 14 dieną Čikagoje,

    įvesdinant į Šlovės galeriją proga

    Gerbiamieji NLAHF vadovai, bendradarbiai ir bendraminčiai,

    Gerbiamasis Pone Senatoriau Richard Joseph Durbin,

    Gerbiamoji Ponia Jūrate Kazickaite,

    Stanley Balzekas,

    Viešnios ir svečiai,

    Esu sujaudintas ir kartu suglumęs. Būti įtrauktam į Šlovės galeriją – reiškia būti kažkuo išskirtinai pasižymėjus, atlikus neeilinį darbą, turėti išskirtinių nuopelnų.

    Ne man spręsti, ar mano darbas ir mano gyvenimas buvo būtent tokie. Tačiau žinau – tvirtai ir nepajudinamai žinau – kad mano gyvenimo ir darbų kryptis buvo viena: Lietuva ir lietuvybė. Taip, mes sąžiningai dirbome Jungtinėms Amerikos Valstijoms – savo antrajai tėvynei, kuri mums buvo tikrai svetinga. Istorinių pokyčių akivaizdoje, nuolat išgirstant žinias apie žuvusius, ištremtus, pasodintus į kalėjimą bendraamžius, gyvenimas čia atrodė saugus ir patikimas. O tai buvo didelė vertybė. Ši valstybė mums leido įsitvirtinti, siekti mokslo ir gauti darbą, gyventi civilizuotoje ir demokratinėje bendruomenėje, pagaliau – būti laimingiems. Tiek, kiek gali būti laimingas žmogus, netekęs tėvynės.

    Ši netektis iškildavo nuolat – kalbose ir mintyse, sapnuose ir darbuose. Todėl ir mūsų visuomeninė veikla, ir asmeninės pastangos turėjo vieną kryptį, sutapusią su Vinco Kudirkos tautiškos giesmės eilute – „Vardan tos Lietuvos“. Vardan tos Lietuvos mes rašėm ir siuntėm peticijas, susitikinėjome su aukščiausiais JAV pareigūnais. Vardan tos Lietuvos mes saugojome savo kultūrą – rengėme radijo laidas ir tautinių šokių šventes, leidome knygas ir siuntėme jas į tėvynę. Vardan tos Lietuvos „Santaros-Šviesos“ federacija, prie kurios įsikūrimo ir vadovavimo aš turėjau laimės prisidėti, paskelbė šūkį „Veidu į Lietuvą!“ ir pavertė jį realybe. Ryšys tarp tautiečių išliko – tarp tų, kurie gyveno toli nuo tėvynės ir tarp likusių anapus geležinės uždangos.

    Prisimenu tuos darbus, prisimenu žmones, buvusius šalia, nenoriu ir negaliu nuvertinti nė vienos pastangos, tačiau galiu tik pakartoti: aš nieko nedariau specialiai – aš tiesiog taip gyvenau. Su Lietuva mintyse ir širdyje. Taip buvo visada – ir gyvenant čia, Čikagoje, ir tėvynėje einant Prezidento pareigas, ir dabar, jas baigus – aš negaliu nieko nedaryti, negaliu likti abejingas, negaliu apsimesti, kad nematau, kas vyksta gero ar negero Lietuvoje ir pasaulyje, kuriame gyvuoja mano gimtoji valstybė.

    Žinoma, aš dėkingas už Jūsų pastangas ir dėmesį, už sprendimą įtraukti mane į Šlovės galeriją. Bet esu tikras, kad tokios pat Šlovės galerijos nusipelno daugybė žinomų ar nežinomų Lietuvos žmonių. Pirmiausiai – okupacinių režimų aukos, kritusios pokario miškuose, mirusios Sibire, nužudytos okupuotoje Lietuvoje, užgesusios tremtyje. Todėl, priimdamas šį garbingą apdovanojimą, pirmiausiai reiškiu pagarbą jiems.

    Išsaugoti Lietuvą ir lietuvybę dvidešimtojo amžiaus istorinėse pervartose tikrai nebuvo paprasta ir lengva. Tačiau maloniausias jausmas buvo jausti bendramintį, galvojantį taip pat, jaučiantį tuos pačius jausmus, dirbantį tą patį darbą. Todėl man šiandien čia itin malonu matyti Jūratę Kazickaitę – mano bičiulio, filantropo ir nepakartojamos asmenybės – Juozo Kazicko dukrą, priimančią apdovanojimą tėvo vardu. Juozas Kazickas buvo iš tų žmonių, kurie viešumoje rodėsi daug mažiau, nei galėjo, tačiau gerų darbų padarė be galo daug. Ir galiu atvirai pasakyti – jei ne Juozas Kazickas ir jo šeima, jei ne jo filantropinės nuostatos, atgimusios Lietuvos kelias ne vienoje srityje būtų buvęs gerokai sunkesnis.

    Tokius pačius dėkingumo ir pagarbos žodžius noriu išsakyti senatoriui, senam mano ir Lietuvos bičiuliui Richard Joseph Durbinui. Tai – asmenybė, aktyviai dalyvavusi Lietuvos laisvės byloje, kartu su mumis siekusi nepriklausomybės savo senelių valstybei, kartu su mumis ilgai ir nuosekliai dirbusi sunkų darbą. Senatoriau, Ačiū Jums!

    Džiaugiuosi mielo Stanley Balzeko darbu, kuris savo akimis nematęs protėvių gimtojo krašto, aktyviai įsitraukė į lietuvybės išlaikymo, puoselėjimo ir populiarinimo darbą. Tai sektinas pavyzdysjaunajai lietuvių kartai.

    Ačiū visiems, kurių pastangos vedė ir veda Lietuvos keliu. Visada, net pačiais gūdžiausiais okupacijos laikais, kai atrodė, kad sovietų imperija nesugriaunama, tikėjau Lietuva. Tikėjau jos tęstinumu, tikėjau jos prisikėlimu, ir ta viltis nugalėjo. Esame laisvi, esame lygiaverčiai demokratinių valstybių šeimos nariai, esame Europos Sąjungoje ir NATO. Esame iš tikrųjų nepriklausomi.

    Tačiau istorija taip susiklostė, kad Lietuvos nepriklausomybė turi kelis atskaitos taškus. Vienas iš jų – 1918-ųjų Vasario 16-oji. Tai – data, kai Lietuvos Respublika po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į pasaulį, kai vėl ėmė rašyti savo istoriją po kelių šimtmečių trukusios carinės Rusijos priespaudos.

    Taigi, mažiau nei po pusės metų minėsime savo Respublikos nepriklausomybės šimtmetį. Didžiausias džiaugsmas ir didžiausia vertybė, kad šio jubiliejaus išvakarėse esame laisvi. Visi Lietuvos žmonės, visi lietuviai, kad ir kur gyventume, kad ir kaip toli geografiškai būtume nutolę nuo tėvynės. Ir jeigu kas nors paklaustų, ką ta laisvė mums reiškia, tikriausiai kiekvienas atsakytume savaip, tačiau visi sutiktume, kad mus vienija gyvenimas, grįstas moralės, teisės ir teisingumo, pagarbos žmogui vertybėmis.

    Šios vertybės – tai pamatas ir pagrindas ateities Lietuvai statyti. Šių vertybių šviesoje perduodu Jums visos Lietuvos sveikinimą su nepriklausomos Lietuvos 100-čiu – būsimąja Vasario 16-osios diena.

    Ačiū visiems geros valios žmonėms, ačiū visiems, dirbantiems vardan tos Lietuvos!