Miela ir brangi Danute,
Gabrieliaus Žemkalnio vaikai,
Gerbiamas Vytautai Landsbergi,
Artimieji, bičiuliai, tautiečiai,
Nerandu žodžių, kuriais galėčiau išsakyti tai, ką jaučiu, sužinojęs sunkią, skaudžią ir žiaurią naujieną. Gabrieliaus nėra. Nėra Žemkalnio, kuris man visada buvo ir liks Gabu. Tas, su kuriuo nuo vaikystės buvome kartu – keitėmės mintimis ir knygomis, svajojome apie savo ir Lietuvos ateitį, džiaugėmės tautos laisve ir matėme okupantus. Nėra Gabrieliaus, su kuriuo nacių laikais leidome laikraštį „Jaunime, budėk“, už kurį Gabrielius pateko į gestapą, tačiau sugebėjo perspėti ir išgelbėti mane – mano laisvę, o gal ir gyvybę. Nėra Gabrieliaus, su kuriuo visą gyvenimą, atrodytų, atmintinai žinodami vienas kito gyvenimo detales, mintis, požiūrius, rasdavome bendrų kalbų, buvome įdomūs vienas kitam, artimi, savi, brangūs.
Todėl jaučiuosi netekęs ne tik brangaus bičiulio, bendraminčio, nuo vaikystės likusio draugu visą gyvenimą. Jaučiuosi netekęs dalies savo gyvenimo. Nes daugybė mūsų minčių ir darbų sutapo ištisus dešimtmečius. Nes Gabu visada man buvo savas, artimas, nepakeičiamas. Nuoširdžios šypsenos ir didelės širdies žmogus. Tokių draugų niekada nebūna daug, bet jie visada būna brangiausia ir vertingiausia, ką turime gyvenime.
Jeigu įmanoma žodžiais perduoti užuojautą ir norą pasidalyti skausmą ir netektį, savo ir Almos vardu nuoširdžiai prašau priimti šiuos žodžius. Mintimis apkabinu kiekvieną, kuriam skauda. Mintimis apkabinu savo bičiulį Gabrielių – tešviečia Tau Amžinoji Šviesa, telydi visuotinė žmonių pagarba ir dėkingumas, kurios tikrai esi vertas. Ir nuoširdžiausiai dėkoju už tai, kad buvai mano gyvenimo kelyje. Mūsų atminimas ir mūsų širdys – amžinai su Tavimi.
Prezidentas Valdas Adamkus ir Alma Adamkienė
(nuotraukoje G.Žemkalnis-Landsbergis ir V. Adamkus, 1964 m. Melburas)