Prezidento Valdo Adamkaus kalba pasakyta Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjime Čikagos lietuvių bendruomenei.
2013 metų vasario 16 diena
Mieli ir brangūs tautiečiai,
Bičiulės ir bičiuliai, minėjimo viešnios ir svečiai,
Esame kartu išskirtinę dieną. Išskirtinę mūsų tautai ir valstybei. Nuoširdžiai tikiu, kad ji yra išskirtinai svarbi ir kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Kadangi sena tiesa, jog tautos ir valstybės pradžia, solidarumo ir bendrumo pradžia – žmoguje. Jo mintyse ir širdyje, jo santykyje su praeitimi ir tėvų bei protėvių tradicijomis. Jo santykyje su svarbiausiais tautos ir šalies gyvenimo įvykiais ir datomis, iškiliausiais vardais. Jo vertybėse, kurios turi būti gyvos ne tik deklaracijose, bet ir gyvenime.
Šiandien galvoju ir klausiu – savęs ir Jūsų: ką mums reiškia Vasario 16-oji ? Kur yra šios dienos, šios istorinio įvykio jėga, kuri žadina ir gyvina bendrą atmintį, telkia tautos šeimą, kurios vedami žmonės okupuotoje Lietuvoje rizikuodavo, bet visi vis tiek minėdavo šią datą. Nuo vyresniųjų, kurie dar atsiminė laisvę ir nepriklausomą savo valstybę, iki studentų ar net moksleivių, kurie žodį „laisvė“ žinojo tik iš knygų ir tėvų pasakojimų. Šių vertybių dvasioje mes, lietuviai, mintimis ir širdimi būdavome kartu, kad ir kur gyventume – okupuotoje Lietuvoje, Amerikoje, Sibire.
Manau, kad ir šiandien svarbiausias Vasario 16-osios ženklas liko tas pats: galinga traukos jėga. Ši jėga visada artino žmones, priklausančius skirtingoms kartoms, skirtingoms istorinėms epochoms. Todėl Vasario 16-ąją kaip niekada artimai ir gyvai jausdavome ir legendinius Lietuvos karalystės Viduramžius, ir XIX amžiaus sukilėlių dvasią bei knygnešių pasiaukojimą. Ir, šiandien atrodytų – tokias tolimas nuo realybės – Jono Basanavičiaus, Aleksandro Stulginskio, Mykolo Biržiškos, Antano Smetonos ir kitų signatarų viltis. Dariaus ir Girėno skrydį ir Romo Kalantos auką – Vasario 16-oji buvo bendru vardikliu, bendra idėja visoms Lietuvos ir lietuvių laisvės kovoms, atvedusioms į tautos ir valstybės atgimimą.
Tos pačios tautinės ir dvasinės jėgos vedami ir mes, toli nuo tėvynės gyvenantys lietuviai, be išankstinio susitarimo, be papildomų paaiškinimų žinodavome: artėja Vasario 16-oji, reiškia mes viena ar kita forma būsime kartu: bursimės, mitinguosime, rengsime peticijas. Viena ar kita forma pasauliui bus dar kartą priminta apie Lietuvos valstybę, kuri ne kartą buvo okupuota, bet niekada neišsižadėjo savo prigimtinės teisės į laisvę.
Vasario 16-oji tebėra. Niekur nedingo nei Valstybės atkūrimo diena, nei jos svarba, nei jos saugoma ir skleidžiama dvasia. Ir mūsų šiandieninis buvimas kartu – vienas iš to įrodymų.
Todėl, nors laikai pasikeitė, pasaulis pasikeitė ir Lietuva šiandien – nepriklausoma valstybė, šią dieną mintimis ir širdimi vėl turime būti ir esame kartu. Visi, kam Lietuva ir lietuvybė yra brangios vertybės. Visi, kurie savo dvasinėmis šaknimis laiko Lietuvą – kad ir kur šiandien gyventų,
kad ir koks tolimas geografinis atstumas skirtų nuo tėvynės. Gyvenantys Vilniuje ir Čikagoje, Londone ir Dubline ar Melburne, bet kuriame pasaulio taške, visi turėtume rasti laiko pabūti mintimis su savo tautos atmintimi, savo tautos istorija. Pabūti su Vasario 16-ąja – kaip istorijos stebuklu, pagrįstu ir dvidešimties signatarų, ir daugybės lietuvių viltimis ir darbu, aukomis ir tikėjimu.
Tikėkime tuo, kas mus kuria ir stiprina kaip tautą, ir netikėkime tuo, kas skaldo, tolina, sėja įtarumą. Pagaliau, prisiminkime tą pačią 1918-ųjų Lietuvą: ji irgi ieškojo savo vietos po karo išdraskytame, pilname prieštarų, atvirai nesvetingame naujoms valstybėms pasaulyje. Ji irgi buvo praradusi daugybę savo darbingų ir mąstančių žmonių, pasirinkusių emigracijos kelią. Tačiau visada išlaikiusių savo tautinę tapatybę, savo tautinę atmintį ir todėl nenutolusių nuo Lietuvos savo dvasia.
To nuoširdžiai linkiu ir šiandieninėms lietuvių kartoms. Kad ir kur gyventume, kad ir kokie skirtingi būtume, kad ir kokie jausmai lydėtų mūsų mintis, turi būti vertybės, kurios iškelia virš problemų ir nuoskaudų. Ir, neginčijamai, viena iš tų vertybių – mūsų Vasario 16-oji. Tiksliau – ne mūsų, o kiekvieno iš mūsų Vasario 16-oji. Praeityje, šiandien ir visais laikais!
Šioje istorijos šviesoje nuoširdžiai sveikinu visus su Lietuvos valstybės atkūrimo diena!
Nuotrauka iš: http://www.adamkus.lt/lt/prezidento_veikla/foto_galerija/2009-07-08_403.html