V. Adamkaus kalba Club de Madrid Pietų Kaukazo forume

Adamkus, Vike-Freiberga, Lydeka

Gegužės 8 dieną, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus viešėjo Azerbaidžano sostinėje Baku. V. Adamkus dalyvavo Club de Madrid organizuotame Pietų Kaukazo forume. Club de Madrid yra kadenciją baigusių demokratiškų valstybių vadovų – prezidentų ir ministrų pirmininkų – klubas. Kviečiame susipažinti su V. Adamkaus pranešimu, perskaitytu diskusijoje.

Nuotraukų autorė – Božena Bagonaitienė.

Parengta pagal VŠĮ Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus informaciją.

Prezidento Valdo Adamkaus kalba pasakyta Club de Madrid South Caucasus forum

Club de Madrid ( Baku) 2013 05 08d.

Excellencies,

Distinguished Participants of the Forum,

Ladies and Gentlemen,

Kalbant apie šiandieną visada pravartu pažvelgti į istoriją. XVII amžiuje nuslūgus reformacijos bangai, Lietuva liko iš esmės katalikiška šalis. Lietuvai patekus į carinės Rusijos valdžią, Katalikų Bažnyčios veikla buvo varžoma, buvo vykdoma oficiali prievartinio vertimo stačiatikiais politika. Vis dėl to, Bažnyčia atlaikė persekiojimą ir modernioje Lietuvos Respublikoje ji tapo įtakinga viešąja jėga. Sovietų okupacija sunaikino katalikiškas įstaigas – teologijos fakultetą, švietimo įstaigas, karitatyvines organizacijas, tačiau nepajėgė sunaikinti pačios Bažnyčios. Nors jos veikla buvo varžoma, daug šventovių buvo uždaryta, aktyvūs dvasininkai persekiojami, net įkalinami, Bažnyčia tapo vienu svarbiausių pasipriešinimo totalitariniam komunistiniam režimui centrų. Gal net visame rytų bloke precedento neturinti pasipriešinimo forma yra „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ – nelegalus leidinys, skirtas ginti tikinčių teisėms. Jis be pertraukos, nepaisant areštų ir kratų ėjo nuo 1972 iki 1989 metų – iki nepriklausomos Lietuvos Respublikos atstatymo.

Nepriklausomoje  Lietuvoje Bažnyčia vėl tapo laisva ir visateise. Prie Šventojo Sosto vėl pradėjo reziduoti Lietuvos ambasadorius, o Lietuvoje – popiežiaus nuncijus, kuris pripažįstamas diplomatinio korpuso dekanu. Iškart atkūrus nepriklausomybę, priimtas Restitucijos aktas, kuriuo grąžinta didžioji dalis neteisėtai komunistinės valdžios nusavinta bažnytinė nuosavybė. Bažnyčia atgavo Vilniaus Arkikatedrą, iki tol naudotą kaip koncertų salė ir Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero šventovę, naudotą kaip Ateizmo muziejus ir daugybę kitų kulto pastatų. Pradėtos statyti naujos bažnyčios naujose miestų dalyse. Tai leido atkurti normalų parapijų tinklą, o drauge sudarė prielaidas pamažu atgaivinti ir įvairią Bažnyčios veiklą, sunaikintą ir uždraustą sovietų laikais. Pradėjo normaliai funkcionuoti visos septynios Lietuvos katalikų vyskupijos, kurioms buvo paskirti visateisiai vyskupai. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo įtvirtintas pasaulietinės valstybės principas, nurodoma, kad nėra valstybinės religijos, bet drauge pripažįstama visiška religijos laisvė. Kai kurios religinės bendrijos, kaip įdėjusios ypatingą indėlį į šalies kultūros ir visuomenės raidą pripažįstamos tradicinėmis. Tokios bendrijos – tai katalikų, liuteronų, kalvinistų bažnyčios, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų religinės organizacijos. Tai garantuoja didesnes galimybes įvairiose srityse bendradarbiauti religinėms ir valstybinėms institucijoms.

2000 m. Lietuvos Respublika ir Šventasis Sostas pasirašė tris tarptautines sutartis, atitinkančias modernią Valstybės ir Bažnyčios sampratą. Pirmoji sutartis specifikuoja religinės laisvės principus, patikslina Katalikų Bažnyčios juridinį statusą. Antroji skirta valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimui švietimo ir kultūros srityje, trečioji skirta specifinių asmenų grupių, pirmiausia karių, pastoracijai. Šios sutartys vertinamos kaip pavyzdiniai santykių su Šventuoju Sostu dokumentai.

Dar metas žvilgtelėti į aktualią padėtį. Lietuvos visuomenė šiandien yra pliuralistinė, religiją aktyviai praktikuojančių asmenų skaičius sudaro apie 20 procentų gyventojų. Antra vertus, naujausio 2011 m. surašymo duomenimis, katalikais save laiko 77 procentai gyventojų. Didelė dalis šių žmonių Katalikų Bažnyčią labai vertina kaip patikimą socialinę instituciją, menkai domėdamiesi jos skelbiamomis religinėmis ir moralinėmis tiesomis. Iš tiesų, Bažnyčios vaidmuo viešajame gyvenime yra labai matomas. Katalikiškos švietimo įstaigos nėra gausios, tačiau labai prestižinės. Dvi jėzuitų gimnazijos ypač vertinamos, ir net religijai visai abejingi intelektualiniai veržiasi ten atiduoti savo vaikus. Valstybinėse mokyklose tikybos mokymas sutvarkytas atsižvelgiant į pliuralistinį visuomenės pobūdį. Mokiniai (pradinės klasėse – jų tėvai) gali rinktis tarp etikos ir religijos pamokų. Moksleiviai gali pasibaigus mokslo metams laisvai keisti savo pasirinkimą. Šitaip tikybos mokymas integruojamas į valstybines programas, bet drauge nepažeidžiamas sąžinės laisvės principas.

Atskirai reikia paminėti katalikų teologijos fakultetą, pavaldų Bažnyčiai, bet Vakarų universitetų pavyzdžiu integruotą į Kaune veikiantį universitetą. Maža to, plėtodama bendradarbiavimą švietimo srityje Lietuva ir Šventasis Sostas pasirašė Bolonijos proceso principais paremtą sutartį dėl aukštojo mokslo diplomų ir laipsnių abipusio pripažinimo.

Sutartimi su Šventuoju Sostu remiasi Valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas išsaugant kultūrinį paveldą. Daugelis Lietuvos bažnyčių yra istorijos, architektūros ir meno vertybės. Valstybė prisideda prie svarbiausių restauravimo ir išlaikymo, o bažnytinės bendruomenės rūpinasi, kad šventovės būtų prieinamos tyrinėtojams bei turistams.

Per palyginti trumpą laiką išsiplėtė Bažnyčios karitatyvinė veikla. Prasidėjusi nuo kelių kuklių valgyklų vargšams, dabar ji labai įvairi. Socialinėmis problemomis rūpinasi Caritas tinklas prie parapijų. Tačiau šiuo metu esama programų skirtų kalinių globai ir pabėgėlių bei migrantų integravimui į Lietuvos visuomenę. Socialinės atskirties labiausiai paliestais asmenimis didmiesčiuose užsiima ir kai kurios vienuolių bendruomenės, pvz. Motinos Teresės seserys. Socialinis Bažnyčios tarnavimas skirtas žmonėms, nepaisant jų religinės ar tautinės priklausomybės, todėl jos vaidmuo pilietinėje visuomenėje itin svarbus. Ji daugelį žmonių įtraukia į postsovietinei visuomenei naują veiklą – savanorystę, duoda atsakingos ir jautrios socialinės pozicijos pavyzdį.

Modernioje visuomenėje, kurioje esama įvairių šeimos modelių Bažnyčia per sužadėtinių mokymo programas skelbia katalikišką santuokos sampratą, priimtiną daugeliui šalies gyventojų, o drauge teikia pozityvių psichologijos, etikos, santuokinio gyvenimo žinių. Šie rengimo santuokai kursai padeda išlaikyti stabilias šeimas valstybėje, kur skyrybų procentas yra labai aukštas.

Katalikų Bažnyčia vengia konkrečiai politiškai angažuotis. Paprastai prieš rinkimus vyskupai paskelbia aplinkraštį, kuriame pateikiami orientyrai, paremti tradiciniu Bažnyčios socialiniu mokymu, vengiant nuorodų į kokias nors realias politines partijas. Retais atvejais pasitaiko, kad mažų miestelių kunigai prieš rinkimus pasisako už vieną ar kitą partiją, tačiau hierarchai politinę agitacija dvasininkijai oficialiai draudžia. Kunigams Bažnyčia draudžia ir dalyvauti rinkimuose. Tad Bažnyčios įtaka politiniam gyvenimui yra palyginti menka, juo labiau, kad Lietuvoje šiuo metu nėra stiprios krikščionių demokratų partijos. Antra vertus, katalikai gan aktyviai gina tradicines vertybes, ypač šeimos klausimais, Bažnyčia taikingu tonu išsako savo nuomonę, kai svarstomi šeimą ir viešąją moralę liečiantys įstatymų projektai.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Katalikų Bažnyčios įtaka visuomenės gyvenimu reiškiasi per švietimo ir ugdymo programas, kultūrinį bendradarbiavimą su valstybe, pareiškimus moralės ir šeimos klausimais. Bažnyčia gerai integravosi į pliuralistinę visuomenę ir suvokia veikimo joje specifiką.