• spalio
  • 11
  • 2013
  • Prezidento Valdo Adamkaus pranešimas susitikime su Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomene

    Kviečiame susipažinti su Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta 2013 m. spalio 11 d. susitikime su Didžiosios Britanijos lietuviais. Susitikimas yra šį savaitgalį vykusio Londono-Kembridžo simpoziumo dalis. Lietuvos ateičiai aptarti skirtą diskusiją moderavo Londono “Santaros Šviesos“ klubas, Kembridžo universiteto lietuvių bendrija ir Londono Sičio lietuvių klubo atstovai. Susitikimas vyko Lietuvos respublikos ambasadoje Londone.

    Mieli ir brangūs susitikimo svečiai,

    Tautietės ir tautiečiai,

    Man didelis džiaugsmas ir didelė garbė šiandien sveikintis su Jumis, su Jūsų bendruomene, su Lietuvos žmonėmis. Taip, taip – aš nesuklydau: nors susitinkame Londone, toli nuo tėvynės, aš Jus ir Jūsų lemties draugus laikau Lietuvos žmonėmis. Ir taip kalbėdamas, mintyse turiu ne tik mūsų bendras šaknis ir bendrą tėvų ir protėvių žemę. Galvoju ir apie visų mūsų bendrą dabartį ir ateitį – mūsų kaip žmonių, mūsų kaip tautos, mūsų kaip valstybės. Kadangi šiandien čia susitinkame ir kalbamės, suprantu, kad tie klausimai rūpi ir man, ir Jums.

    Visada, ir gyvendamas toli nuo tėvynės, ir grįžęs į ją, ir eidamas prezidento pareigas, ir vėliau, į pasaulyje pasklidusius tautiečius žvelgiu itin atidžiai.

    Ypač – į jaunimą, į norinčius ir galinčius dirbti, talentingus ir atsakingus žmones. Tuos žmones, kurie kuria ne tik savo, bet ir savo bendruomenės, savo krašto ateitį. Kiek leidžia galimybės, stebiu, kaip jie bendrauja, ką kalba, ką mąsto. Kaip supranta ir kaip vertina savo tautos ir valstybės gyvenimą. Kokius įsivaizduoja ateities kelius Lietuvai ir jos žmonėms, ir, ko gero, svarbiausia: kaip mato save šiame kelyje.

    Todėl mano žodžiai, kad būti su Jumis – didelis džiaugsmas, – tai ne gražus mandagus gestas, o nuoširdus prisipažinimas. Man iš tikrųjų gera matyti auditoriją, kuriai ne vis vien svarbiausi mūsų gyvenimo klausimai. Aš visada geriausiai jaučiuosi tarp žmonių, kurie bendrauja, kurie mėgina suvokti praeitį ir kurti ateitį. Kurie kelia klausimus ir ieško atsakymų.

    Juo labiau tokiais laikais, kai Lietuva neretai – tarsi pasimetusi ir sutrikusi. Ieškanti savo vietos ir savo veido šiandieniame pasaulyje ir ne visada gebanti suformuluoti aiškią ateities viziją. Nenorėčiau leistis į aktualijų komentarus, į Lietuvos vidaus ar užsienio politikos analizę – tegu tai daro profesionalūs politologai. Pagaliau ir be gilių įžvalgų aišku, kad dabartinė padėtis netenkina nei Lietuvoje gyvenančių, nei iš jos išvykusių žmonių.

    Todėl būtina kelti klausimus, būtina keistis patiems ir keisti realybę. Būtina ieškoti bendravimo ir bendrabūvio formų, kurios artintų, telktų ir leistų vieniems kitus suprasti.

    Čia norėčiau pabrėžti: tai – ne rekomendacija ar pageidavimas. Tai – būtina, viena iš svarbiausių, tautos ir šalies visavertės ateities sąlygų. Ir, galvodamas apie ją, galvodamas apie būtinas permainas, neabejoju, kad jų imtis turi kiekvienas geros valios žmogus, įsipareigojęs savo tautai. Tai yra veiklos laukas, kur turi rastis vietos kiekvieno iš mūsų žodžiams ir mintims, darbams ir pastangoms. Kiekvieno !

    Man visada būdavo ir yra labai nesmagu, kai tekdavo išgirsti skirstymą į gyvenančius čia ir ten, į likusius tėvynėje ir išvažiavusius. Tokius vertinimus dažniausiai lydi, švelniai tariant, keistoka mąstymo inercija, kai gabi ir darbšti tautos dalis nuvertinama – kaip esanti per toli ir geografiškai ir kitaip, kad dalyvautų sprendžiant esminius tautos ar šalies uždavinius.

    Tikriausiai čia būtų vieta ir laikas prisiminti tarpukario Lietuvą. Tėvynėje gyvenančių piliečių ryšiai su tautiečiais užsienyje, bendras darbas davė pačius geriausius rezultatus. Pabrėžiu: bendras darbas, nesiskirstant pagal požiūrius ar kartas, nesiskirstant pagal gyvenamą vietą. Todėl tarpukario Lietuva iki šiol lieka vienu ryškiausių pažangos pavyzdžiu daugelyje gyvenimo sričių.

    Beje, tai būdinga ir naujausių laikų istorijai. Prisiminkime tautinį atgimimą ir Sąjūdžio veiklą. Ar ji būtų buvusi tokia stipri be pasaulio lietuvių talkos ? Prisiminkime tragiškąją Sausio 13-ąją: ar mūsų morališkai nestiprino ir nedrąsino faktas, kad mūsų tautiečiai visame pasaulyje skelbia žinią, kas vyksta Vilniuje ir visoje Lietuvoje ? Prisiminkime tautiečių indėlį, siekiant diplomatinio šalies pripažinimo, o jo sulaukus – neįkainojamą pagalbą,

    kuriant ir stiprinant mokyklas, remiant vaikus, moksleivius, studentus, leidžiant knygas ir daugybėje kitų darbo barų. Visi buvome tarsi plaukikai vienoje valtyje, siekiantys vieno tikslo ir negailintys pastangų bendram labui.

    Esu tikras, kad šiuo aspektu niekas nepasikeitė. Mokslas ir sportas, menas ir viešoji mintis, ekonomika ir kasdienis gyvenimas – visur reikia kiekvieno iš Jūsų rankų, proto ir širdies. Iš savo asmeninės patirties žinau, ką reiškia gyventi toli nuo gimtojo krašto. Ir puikiai prisimenu, kaip jauni aktyvūs žmonės, gyvendami priverstinėje emigracijoje, būrėsi, bendravo, keitėsi mintimis ir nuomonėmis, kas vėliau virto organizacijomis, leidinių redakcijomis, sporto ir meno kolektyvais.

    Ir vedė į dialogą su tautiečiais, gyvenančiais Lietuvoje. Žinoma, kartu – į pergalę Lietuvos laisvės byloje.

    Todėl vienas mano palinkėjimų Jums – netikėkite tais, kurie sakys, kad esate per mažai patyrę ar gyvenate per toli, kad galėtumėte tvarkyti savo valstybę. Tikėkite savo jėgomis ir dirbkite ! Eikite į politiką, eikite į visuomenines organizacijas, eikite į viešąjį gyvenimą. Raskite veiklos nišą, kuri jums artimiausia, tik nebūkite abejingi, nei darbais, nei mintimis neatsiskirkite nuo savo bendruomenės, nuo savo tautos, nuo savo šalies.

    Bendraudamas su Jumis ar Jūsų likimo draugais, neretai išgirstu slapčiau ar atviriau išsakomas nuoskaudas, norą atsiriboti, nusivylimą ar net pyktį, skiriamą Lietuvai. Mano prašymas – nedarykite to.

    Jeigu Jus kadaise nuskriaudė valdžios biurokratas ar netinkamai veikianti sistema, jis nuskriaudė ir Jus, ir pačią valstybę. Tačiau Jus nuskriaudė ir įskaudino ne Lietuva, ne Lietuvos valstybė. Turėkite išminties ir dvasios tvirtybės nepasiduoti pagundai dėl visko kaltinti savo šalį. Ji pati kenčia dvigubai – ir nuo biurokratinės savivalės, ir prarasdama tiek jaunų, gabių žmonių.

    Dar vienas mano prašymas ir kvietimas jums – turėkite sveiko idealizmo ir skleiskite jį kuo plačiau. Man visada labai smagu ir malonu skaityti jaunų žmonių sėkmės istorijas – versle ar sporte, moksle ar viešajame gyvenime, Lietuvoje ar kitose šalyse. Ir praktiškai visada kartojasi situacija, kad žmonės tampa laimingi ne dėl to, kad užsidirba dideles pajamas. Taip, materialinė gerovė – svarbi gyvenimo dalis, tačiau ar vienintelė ir esminė ? Esate brandūs ir atsakingi žmonės, važinėjate po pasaulį ir matote: vien finansinė sėkmė, vien gyvenimo patogumas neatsako į visus žmogui skirtus klausimus. Todėl kartoju: nematuokite gyvenimo prasmės uždarbiu ar pelnu, ugdykite savyje sveiką tautinį ir pilietinį idealizmą, socialinį solidarumą, tiesiog žmogiškąjį ryšį. Patikėkite, gerai žinau tokių dalykų tikrąją vertę, žinau, kad tai – labai galinga palaikanti ir kurianti jėga, stipresnė už pačius didžiausius pinigus.

    Tuo pačiu norėčiau paliesti temą, kuri man itin skaudi. Man labai liūdna girdėti, kai nesusikalba, o kartais – tiesiog nesikalba kitose šalyse gyvenančių lietuvių kartos. Kai vyresnieji, norėdami perduoti savo išmintį ir patirtį, savo sukurtą paveldą, neranda jaunų rankų, kurios norėtų perimti ir tęsti darbus.

    Kurios norėtų toliau dirbti lietuvybės išsaugojimo ir perdavimo kitoms kartoms darbe. Mano nuoširdus prašymas: nenuvertinkite vieni kitų, saugokite, perimkite ir perduokite tėvų ir protėvių kurtas vertybes. Patikėkite, taip visi tapsite gerokai turtingesni ir stipresni.

    Kalbėdamas apie tai, neretai išgirstu klausimą: ar apskritai solidarumas ir vienybė įmanomi? Juk žmonės skirtingi, požiūriai – skirtingi, o priešprieša – didelė jėga, kurios kasdien matome daug daugiau, nei norėtume. Mielieji, čia tikrai nėra problemos. Atvirkščiai – požiūrių įvairovė, mąstymo įvairovė, sveika kritika ir savikritika ir gimdo gyvenimo unikalumą. Tereikia vieno: nusibrėžti ribas, iki kurių esame skirtingi žmonės, gerbiantys ir toleruojantys vieni kitus, gerbiantys ir toleruojantys vieni kitų skirtumus.

    Tačiau reikia suvokti, kad būtina išlikti vieningiems strateginiais klausimais, kad negalime skaidytis ir priešintis kaip tauta, valstybė, visuomenė. Mūsų istorija ne kartą pademonstravimo tokių nesutarimų kainą.

    Nuomonių ir požiūrių įvairovė tikrai turi būti toleruojami. Tačiau tai, kas skaido ir priešina mūsų visuomenę, kas žemina bent vieno mūsų piliečio orumą, kas Lietuvą paverčia žiniasklaidoje ar teismuose vykstančių kovų įkaite, turi būti už tolerancijos ribos. Šią ribą nusistatyti visada buvo išmintingų visuomenių ir išmintingų žmonių bruožas, o aš savo tautiečius nuoširdžiai laikau būtent tokiais.

    Mielieji, kalbėti galėtume labai ilgai, nes tiek klausimų ir problemų, tiek ir smagių bei gražių dalykų yra tikrai daug. Noriu Jūsų paprašyti: neleiskite, kad tokie forumai, tokie susitikimai, koks šiandien mus suvedė, būtų vienkartiniai. Bendraukite, nepaleiskite vieni kitų iš akiračio. Laikykitės vieni kitų, laikykitės Lietuvos ir leiskite Lietuvai laikytis Jūsų. Kai ši šventė baigsis ir Jūs išsiskirstysit, tęskite tai, kas vyksta čia ir dabar. Kiekvienas savaip, tačiau jausdami šią dvasią, jausdami savo tautą ir Lietuvos valstybę, kurioms esate labai reikalingi. Kartais tokiose bendruomenėse girdžiu pasiteisinimo žodžius: gyvenimas – vienas, ir žmogaus teisė rinktis, kaip jį gyventi ir kam aukotis. Žinoma, taip – kiekvieno iš Jūsų teisė tvarkytis savo gyvenimą, ir tai – viena svarbiausių Lietuvos laisvės duotybių kiekvienam iš mūsų. Tik nepamirškite: ne tik kiekvieno iš mūsų gyvenimas – vienintelis ir nepakartojamas. Lietuva – irgi vienintelė ir nepakartojama kiekvienam iš mūsų, ir kitos nebus.

    Todėl kurkime ją – šviesesnę, tobulesnę, šiltesnę ir mielesnę kiekvienam. Šioje kūryboje nėra atsitiktinių ar mažiau reikalingų žmonių, šioje kūryboje nėra antraeilių dalykų. Šioje kūryboje esate reikalingas kiekvienas iš Jūsų, šioje kūryboje reikalingas kiekvienas žmogus, kurio šeimoje, mintyse ar lūpose – lietuvių kalba, kurio širdyje – Lietuva.

    __________________________

    VšĮ Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus archyvas. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.

    Nuotraukų autorius Gediminas Kantauskas