2017 m. rugsėjo 4 d. kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus apsilankė Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kurioje vyko konferencija skirta „Litvakų paveldo plėtros“ aptarimui. Kviečiame susipažinti su V. Adamkaus pranešimu konferencijos dalyviams.
Mieli ir gerbiami bičiuliai,
Ponios ir ponai,
Nuoširdžiai sveikinu šiandieninį Jūsų suvažiavimą. Sakau „sveikinu“, bet iš tikrųjų norėčiau sakyti „sveikinuosi“. Norėčiau pasisveikinti atskirai su kiekvienu iš Jūsų, pasikabėti, pasikeisti mintimis apie dabartį ir ateitį. Deja, nei fiziškai, nei dėl laiko stokos tai – neįmanoma, tačiau dar sykį kartoju: mano sveikinimą suvažiavimui prašau priimti kaip asmeninį pasisveikinimą ir pagarbos ženklą kiekvienam iš Jūsų.
Simboliška, kad susitinkame bibliotekoje. Ir lietuvių, ir juolab žydų gyvenime biblioteka visada buvo išskirtinė erdvė.
Ten susitinka praeitis ir ateitis, ten liudijama istorija, ten alsuoja gyvoji kultūra. Ir, nors bibliotekose kalbama tyliai, ten vyksta intensyvus kultūrinis dialogas.
Šį žodį visada minėdavau, susitikdamas su Jūsų diasporos žmonėmis. Dialogas – kaip prielaida išgirsti ir būti išgirstiems, kaip galimybė atsiprašyti ir tikėtis atleidimo, pagaliau – kaip abipusiai pagarbaus bendravimo lygmuo. Man visada gera ir malonu matyti, kad dialogas vyksta. Ypač – kaip jis vyksta tarp jaunosios kartos žmonių, kurie, kad ir kokių pažiūrų būtų, nesiskirsto į savus ir priešus, o atvirkščiai – bendrauja pagarbiai ir atvirai, sąžiningai ir kultūringai. Manau, kad tai – vienintelis kelias, vienintelė perspektyva ne tik lietuvių ir žydų tautoms.
Manau, kad tai – vienintelis kelias visai Europai, visam pasauliui. Juolab kad žmonija už savo nesusikalbėjimą, už savo neapykantą jau ne kartą mokėjo, ir mokėjo itin didelę, itin žiaurią kainą. Ypač – Jūsų tauta.
Esu tikras, kad ne vienas apie tai galvojo prieš keletą dienų, rugpjūčio 29-ąją Molėtuose. Esu tikras, kad ne vienas apie tai dar kartą pagalvos artėjančią Rugsėjo 23-ąją. Tai – tragiškos ir liūdnos datos, kai visi turime apie ką pagalvoti, ką prisiminti. Visi, nepaisant to, kokio tikėjimo ar kurios tautos vaikai esame.
Šios Konferencijos pavadinime yra žodis „paveldas“. Neabejotina, kad mūsų tautų ir vidurinioji, ir jaunoji karta paveldėjo daug emocijų, susijusių su dvidešimtojo amžiaus viduriu. Daug nuoskaudų, pykčio, nevilties, daug savigraužos, atgailos ir užuojautos. Lietuva turės su visu tuo gyventi.
Lietuva mokosi su visu tuo gyventi – derindama skirtingas, kartais – visai priešingas, patirtis kaip joje šimtmečius derėjo skirtingos tautos ir kultūros. Tai – irgi mano jau minėto dialogo dalis. Ir esu tikras, kad šioje erdvėje visada užteks vietos ir nuoširdžiam atsiprašymui, ir nuoširdžiam apgailestavimui, ir nuoširdžiam džiaugsmui dėl kiekvieno žmogaus, išgelbėto prievartos mėsmalėje.
Vedamas šito tikėjimo, palaikomas ir stiprinamas šitos vilties, žvelgiu į mūsų tautas, į jaunimą, į lietuvių ir žydų ateitį, į galimybę bendrauti ir suprasti vieniems kitus.
Vedamas šių emocijų, sveikinu Jūsų forumą ir nuoširdžiai linkiu kuo geriausios kloties visiems ir kiekvienam iš Jūsų!
______________________________
VšĮ Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus archyvas. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.
Nuotraukos autorius Jonas Petronis