Prezidento V. Adamkaus pranešimas susitikime su regiono politikos lyderiais

Valdas Adamkus at Vilnius University Adamkus Conference  024 Photo ©

Kviečiame susipažinti su prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta V. Adamkaus užsienio politikos konferencijos metu.

Jūsų Ekscelencijos valstybių vadovai, diplomatai,

Gerbiamieji vyriausybių vadovai ir atstovai,

Konferencijos viešnios ir svečiai, kolegės ir kolegos,

Nuoširdžiai sveikinu visus senus ir naujus draugus atvykus į Vilnių, į mūsų senąjį universitetą susitikti, padiskutuotiapie mūsų regiono, Europos ir pasaulio situaciją, apie šiandienos ir rytojaus iššūkius.

Kadangi esame klasikinės kultūros ir mokslo židinyje, norėčiau savo kalbą pradėti primindamas gerai žinomą lotynišką sentenciją: Temporamutantur, et nosmutamur in illis. Laikai keičiasi, ir mes keičiamės kartu.

Laikai keičiasi. Prisimenu savo apsilankymus šiame Universitete įvairiomis progomis. Prisimenu tų  keliolikos ar kelių dešimtmečių senumo istoriją. Lietuvos, Europos, pasaulio.

Turiu prisipažinti, daug kas tada atrodė viltingiau, ir tos mūsų viltys turėjo realų pagrindą. Pasaulis rodėsi ramesnis, stabilesnis ir geriau suprantantis pamatines savo gyvavimo sąlygas. Europa aktyviai integravosi, ir, kas maloniausia, šiame integracijos procese, Lietuva užėmė deramą vietą – nuo kandidatės į ES klubą iki realios narystės, o vėliau – ir iki lyderystės savajame regione. Mūsų didžioji kaimynė Rytuose, atrodėirgi eis europinės tradicijos, vertybinės politikos ir demokratijos keliu. O Lietuvos ir Lenkijos santykiai tiek Centrinėje Europoje, tiek visame pasaulyje buvo iškeliami kaip istorinių kaimynių taikaus ir abipusiai pagarbaus bendradarbiavimo etalonas.

Šiandien matome kitokį vaizdą. Deja, nemeluotume, sakydami – absoliučiai atvirkščią vaizdą: Europa ieško savęs ir mėgina atsispirti fragmentacijos, skilimo tendencijoms. Rusija, vykdydama politiką „skaldyk ir valdyk“ Vakarų Europoje, visame pasaulyje rengia kibernetines atakas, pietinių kaimynių teritorijas atvirai grobia ir aneksuoja, remia autoritarinius režimus ir provokuoja konfliktus Artimuosiuose Rytuose. O, kas man asmeniškai itin skaudu ir apmaudu, Lietuvos ir Lenkijos santykiai iš pasitikėjimo ir pagarbos lygmens per keletą metų nedovanotinai nukrito į priekaištų, kaltinimų, nepasitikėjimo ir senų nuoskaudų eskalavimo lygmenį, bet tai dar viena dovana Maskvai.

Kas toliau? Kas mūsų visų laukia, jeigu nieko nedarysime, nesikalbėsime, nekelsime problemų ir patys sau meluosime, kad viskas gerai? Pasaulis šiandien – itin nedidelis, integralus ir todėl itin lengvai pažeidžiamas, o pasaulinis konfliktas itin lengvai gali kilti iš vietinės problemos, kad ir kur ji pasireikštų – Sirijoje, Šiaurės Korėjoje ar mūsų kaimynystėje Europoje.

Todėl turime kalbėtis, turime žvelgti į ateitį strategiškai ir vertybiškai. Manau, kad šis mūsų susitikimas – strateginio dialogo pradžia. Esu dėkingas Jums visiems, atsiliepusiems į kvietimą susitikti ir aptarti ateities viziją, kuri atnaujintų ir pratęstų pozityvaus laikotarpio sėkmę ilgiems dešimtmečiams į priekį, kuri telktų lyderius, atveriant duris naujoms laisvų europiečių kartoms regione.

Kai kalbu apie sėkmingąjį regiono ir visos Europos laikotarpį, matau ir svarbų Lietuvos vaidmenį šiuose procesuose. Lietuva kartu su Lenkija, su posovietinėmis valstybėmis kartu nuėjonemažą kelią, pasiekėdaug strateginių tikslų.Šiandien  bandome išsaugoti savo pasiekimus, tačiau pripažinkime realybę: vis rečiau ir vis silpniau dalyvaujame formuojant užsienio ir saugumo politikos darbotvarkes regione, prarandame iniciatyvą, lyderystę. O mūsų pavieniai taktiniai laimėjimai neatsveria strateginių praradimų ir vizijos regione bei Europoje stokos.

Turime atvirai pripažinti, kad Vladimirui Putinui vis labiau pavyksta stabdyti laisvės žygį, pradėtą Prezidento Reigano ir tęstą iki pat Prezidento Busho laikų.Putino kėslai apriboti JAV lyderystę ir sukurti vadinamąjį multipoliarinį ir nestabilų pasaulį šiandien tampa nepageidaujama  realybe.

Dešimtmečius trunkančios neryžtingos derybos su Šiaurės Korėjos režimu, leido pastarajam susikurti ne tik atominį ginklą, bet ir balistinių raketų sistemas, o Rusijai ir Kinijai patogiai manipuliuoti šioje situacijoje sau naudinga linkme.

Neryžtingumas Sirijoje, sukėlė didžiulę imigracijos problemą Europoje, kartu atverdamas duris tiesioginei Rusijos intervencijai bei JAV ir ES pažeminimui.

Aiškiai matoma ir suvokiama JAV lyderystė yra būtina sąlyga pasaulio saugumui ir demokratijai išsaugoti. Šiandieninės Jungtinių Valstijų administracijos ryžtinga laikysena Šiaurės Korėjos, Sirijos, Venesuelos krizių atvejais, Senato ir Atstovų rūmų vieninga pozicija dėl sankcijų Rusijai  yra svarbūs naujosios lyderystės vilties ženklai.

XXI amžiuje Rusijai užpuolus suverenias valstybes Gruziją ir Ukrainą, JAV ir ES nepadarė visko, ką galėjo, kad apsaugotų šias šalis nuo dalies jos teritorijų okupacijos ir aneksijos. Noriu labai atvirai akcentuoti, kad kova čia dar nesibaigė. Ir, jei nebus naujų Miuncheno suokalbių, jeigu transatlantinė bendruomenė laikysis principingai ir nepraras jėgos pozicijų, Rusija privalės atsitraukti.

Likimas Europos, kuri kovojauž savo laisvę ir lyderystę, tiksliau – už tai, kas iš jų liko, mums turi būti ypač svarbus.Keista stebėti, kaip kai kurie ES šalių lyderiai perima Putino retoriką ar net gina jo interesus, bet negina Europos siekių ir vienybės. Neminėsiu 2006 m. nutrauktos „Družbos“, bet Nordstream 1 bei 2 išdavystės verti paminėjimo.

Gresiantis BREXIT neabejotinai atims iš Europos daug politinės gyvybės bei gebėjimo strategiškai veikti. Nesinorėtų priimti BREXIT kaip įvykusio galutinio ir neatšaukiamo fakto. Vis dėlto ES lyderiams pirmiausiai derėtų ieškoti išeities ir naujos vieningos vizijos, naujų sambūvio formų, o ne siekti nubausti Britaniją bet kokia kaina. Tokia kaip iki šiol, businessasusual, technokratijos užgrobta, su aiškiu demokratijos deficitu ES negalės egzistuoti.

Tuo tarpu apie Lietuvą galiu pasakyti tik tiek, kad kaip niekada anksčiau demonstruojame negebėjimą susitarti su savo natūraliais strateginiais partneriais bei kaimynais, nebekuriame bendrų interesų aljansų, liekame vis labiau vieniši su savo nevisavertiškumo kompleksais, akcentuojame ne bendradarbiavimą, o iliuzinę pasipriešinimo įvairiems “diktatams” iš šalies politiką. Užsiimame kaltinimų ir priekaištų politika, bet užmiršome interesų derinimo politiką.

Kažkas ne taip, jei prarandame draugus tiek Vidurio Europos sostinėse, tiek Rygoje ar Taline – net Baltijos šalys mūsų neparemia dėl gyvybinių energetinių klausimų. Rusija baltarusių rankomis stato atominę bombą prie pat Vilniaus prieigų, o mes nesugebame įtikinti ES šalių dėl mūsų susirūpinimo, nei tartis su artimiausiais kaimynais.

Nesu naivus ir neturiu vilčių – kaip ir visi Jūs, suprantu, kad su Kremliumiartimiausiu metu tikrai nesusidraugausime. Esu įsitikinęs, kad, artėjant rinkimams, Lietuvoje išgirsime ne vieną siūlymą būti labiau pragmatiškiems, žiūrėti daugiau savo interesų, žodžiu, grįžti prie „Realpolitik“ santykiuose su Rusija. Tačiau Lietuva, žvelgdama ir iš savo istorijos, ir iš savo dabarties, labai gerai žino, kad „Realpolitik“ sąvoka dažniausiai – ne iš politologijos, o iš propagandos žodyno. Ja dažniausiai dangstomi gėdingi, nešvarūs, o neretai – ir nuskalstami sprendimai.

Lietuvos santykių su Rusija politika šiandien – tai visų pirma Gruzijos ir Ukrainos laisvė bei teritorinis vientisumas. Kaip aukščiausias Lietuvos saugumo interesas ir kaip išbandymas kiekvieno europiečio sąmonei ir sąžinei. Šiandien ukrainiečiai kovoja ir žūsta už Europą, už jos istoriją, dabartį ir ateitį, taip pat –  ir už mūsų laisvę, todėl prekiauti savo vertybėmis už jų nugaros, būtų didžiausia ir amoraliausia išdavystė.

Pribrendo būtinų sprendimų laikas, europinių vertybių lyderystės laikas. Lietuva turime vėl aktyviai dalyvauti, priimant visus svarbiausius mūsų transatlantinei šeimai, Europai, regionui sprendimus, o ne nusišalinti ar atsiriboti nuo jų.

Šiandieninei diskusijai norėčiau iškelti kelis esminius užsienio politikos uždavinius ir vektorius.

Svarbiausias mūsų  tikslas – sustiprinti Europą. Nuoširdžiai tikiu, kad Kanclerei Merkel, kurios atstovas, ilgametis Vokietijos užsienio politikos architektas ponas ElmarBrok šiandien – su mumis, kartu su Prancūzijos Prezidentu pavyks šį tikslą pasiekti. Turime ne tik aktyviai dalyvauti, bet ir susitelkti kuriant įvairius ES stiprinimo projektus, ir, žinoma, būti jei ne jų avangarde, tai –  branduolyje. Turime aktyviai dalyvauti ir BREXIT derybose. Pasakysiu atvirai, turime daryti viską, kad įvyktų kuo mažesnis BREXIT – dabartinė mūsų pozicija derybose slėptis už Briuselio atstovų nugarų man nepriimtina.

Vienas svarbiausių mūsų visų šiandienos uždavinių– apriboti neigiamą Rusijos įtaką Lietuvai, regionui, ES. Turime gausybę karinių, energetinių, kibernetinių, juridinių priemonių šiam tikslui pasiekti, tačiau pirmiausiai tiek mūsų regione, tiek Vašingtone, tiek Briuselyje visi turime dėl šio tikslo sutarti. Kova su Rusijos propaganda iš esmės vyksta tik nacionaliniu lygmeniu, iki šiol neturime stiprių regioninių projektų, kurie taptų realia alternatyva Kremliaus propagandai.  Privalome užkardyti ir korupcinių Rusijos pinigų dalyvavimą mūsų politinėse kampanijose, bandymą daryti poveikį mūsų rinkimams ar kitokiems pasirinkimams – taip pat ir energetikos sektoriuje. Kartu galėtume tokį korupcinį poveikį tirti ir vėliau užkardytiES lygmeniu.       

Būtina visomis įmanomomis priemonėmis užtikrinti reformų tęstinumą Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje. Kova už realios karinės pagalbos suteikimą Ukrainai ar visos kitos Vašingtono, Briuselio ar čia dalyvaujančių Šiaurės šalių atstovų priemonės šiam tikslui pasiekti yra labai svarbios. Galutinė mūsų veiklos stotelė turi būti šių šalių narystė NATO ir ES, tačiau – kartoju: šį tikslą pasieksime tik visi kartu užtikrinę sėkmingą reformų tąsą. Atskirai reikėtų paminėti Baltarusiją. Ilgalaikė strategija ir jos nuoseklus įgyvendinimas, siekiant šią šalį paversti europietiška ir demokratiška, yra tikrai stiprus, daug kantraus darbo ir ilgalaikių pastangų reikalaujantis iššūkis. Bet kartu – gyvybiškai svarbus regiono saugumo ir gerovės užtikrinimo uždavinys.

Privalome įgyvendinti inovatyvius sprendimussuskystintų gamtinių dujų sektoriujeir strateginėje energetikos srityje galutinai įtvirtinti demokratiją – t.y. laisvę rinktis tiekėją ir šaltinius, sugriaunant trečiųjų šalių monopolijų dominavimą–kalbu apie „Gazprom“ bei „Rosatom“ tarptautines imperijas. Vakar į Klaipėdą atgabenta, pirmoji suskystintų dujų siunta iš JAVyra dar vienas reikšmingas žingsnis link šio tikslo. Turime ryžtingai baigti jungti mūsų dujų tinklus, sinchronizuoti elektros tinklus ir likviduoti milžiniškos grėsmės šaltinius – tokius kaip Astravo AE. Lietuvai būtina kelti ne tik „Norstream2“, bet ir Astravo klausimą ES viršūnių taryboje, siekti sušaukti viso regiono politikos vadovų susitikimą, skirtą energetikai, įvardijant naujas grėsmes.Tam kad pavyktų šiuos tikslus pasiekti, regiono valstybių ir vyriausybių vadovai galėtų, o ir turėtų imtis naujų regioninės lyderystės iniciatyvų, aktyviai prisidėti prie mūsų bendro regiono kūrimo.

Kibernetinio saugumo srityje taip pat privalome sujungti savo jėgas. Kol kas žengiame pirmuosius žingsnius savo šalyse, tačiau ši grėsmė jau seniai nepaiso valstybių sienų, todėl privalome kurti bendras pajėgas – naujus bendrus kariuomenių junginius šioms grėsmės įveikti.

Pabaigai, pasimokydami iš savo partnerių JAV, JK, Vokietijoje, privalome sukurti stiprius partinės/politinės lyderystės institutus. Šiandieniniai partneriai –McCaino Institutas, Tarptautinis Respublikonų Institutas– yra neprilygstami šioje srityje, o mes tokių sisteminių politinės –  vertybinės lyderystės mokyklų neturime. Privalome jas įsteigti arba kartu su savo partneriais Vakaruose sustiprinti esamus užsienio politikos analizės centrus. Galbūt apjungiant į vieną bendrą regiono strateginių priešakinių tyrimų mokyklą, kuri nuolat kurtų, vystytų regiono viziją bei užsiimtų šios vizijos monitoringu. Galbūt KurtoVolkerio anksčiau vadovautas McCaino institutas galėtų ištobulinti idėją šios bendros priešakinės akademinės institucijos, kuri turėtų filialus Vilniuje, Varšuvoje ir Kijeve.

Tai – tik keletas minčių, keletas idėjų. Esu tikras, kad konferencijoje jų išgirsime daugiau. O labiausiai norėčiau, kad idėjos virstų darbais, kad vis daugiau politikų regione, Europoje, JAV imtųsi realios atsakomybės, neatidėliotų sprendimų, kuriuos reikia daryti šiandien, kad mūsų pasaulis taptų saugesnis. Kalbant simbolių kalba, šiandien visi mes, pasaulio gyventojai, plaukiame vienoje valtyje. Ir vis didesnė grėsmė bet kokiai regioninei žiežirbai įplieksti gaisrą ne tik regione, bet ir didžiulėje pasaulio dalyje. Todėl kiekvienas turi daryti tai, ką gali – savo, savo tautos ir šalies, savo Europos, savo pasaulio saugumui. Nes pasaulio saugumas ir ateitis, Europos saugumas ir ateitis, regiono saugumas ir ateitis prasideda čia ir dabar. Nuo kiekvieno iš mūsų žodžių ir darbų.

Norėčiau, kad tokia konferencija Vilniuje taptų tradicinė. Kad nuolatos iš kiekvienos atstovaujamos šalies vidaus, ir iš paukščio skrydžio būtų galima įvertinti  naujus iššūkius mūsų transatlantiniam pajėgumui ir solidarumui, Lietuvos, Europos ir pasaulio ateičiai.

Norėčiau padėkoti visiems padėjusiems surengti šią konferenciją – Vilniaus universitetui, Vilniaus klubui, Rytų Europos Studijų Centrui, Tarptautiniam Respublikonų Institutui, McCaino institutui, Užsienio reikalų ministerijai, bei asmeniškai ambasadoriui  Ž. Pavilioniui.

Ačiū Jums visiems. Tikiuosi, kad šis mūsų bendras žingsnis, žengtas Vilniuje, taps svarbaus kelio Europoje ir pasaulyje dalimi. Ir dėkoju visiems dalyviams, visiems svečiams, visiems geros valios politikams, visoms valstybėms ir vyriausybėms, kurios, viena kitą palaikydamos ir padrąsindamos, kartu eina istorinių ir žmogiškųjų vertybių kryptimi. Kiek tik galėsiu, eisiu kartu su Jumis! Ačiū!

______________________________

VšĮ Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus archyvas. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.

Panaudota Ludo Segers nuotrauka