Lietuvos rytas apie Adamkaus bibliotekos vaidmenį

V Adamkus Santaros Sviesos suvaziavime

Lietuvos rytas spausdino interviu su prof. Egidijumi Aleksandravičiumi, apie Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus vaidmenį. Kviečiame perskaityti.

Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą 12-ųjų metinių išvakarėse Kaune, istoriniame Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pastate, atidaryta prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Ką veiks ši įstaiga?
Buvęs šalies vadovas V.Adamkus kvietė visus lankytojus ir ypač jaunimą ateiti į jo biblioteką kaip į namus, kuriuose bus galima įkvėpti Lietuvos valstybingumo, pilietiškumo ir patriotizmo dvasios. – Kuo skirsis V.Adamkaus biblioteka-muziejus nuo daugybės kitų tokių įstaigų? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo vieno šio projekto sumanytojų Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto direktoriaus profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus. – Tai nebus koks nors senovinis sarkofagas, kurį atidengę pasižiūrėsime į ten sudėtus daiktus. Ši biblioteka veiks kaip darnus organizmas kartu su Lietuvių išeivijos institutu. Jis ir įsikūręs pastato viršutiniame, ketvirtajame, aukšte. Tai bus savotiškos bibliotekos smegenys.
Institute dirba ne atsitiktiniai žmonės, o iki smulkmenų išeivijos gyvenimą išmanantys tyrėjai, jau paskelbę gausybę publikacijų. Biblioteka savo ruožtu padės institutui labiau atsiverti plačiajai visuomenei. V.Adamkus institutui seniai perdavęs didelę dalį savo archyvų. Kaupiame ir jo bendražygių, jų įkurtos „Santaros“ dokumentus. Tai Lietuvoje dar menkai pažintas lobynas. Kiek geriau ištyrinėtas išeivijos literatūrinis palikimas, bet politinė mintis, organizacijos, savanorystė, kultūrinė veikla dar tik laukia išsamaus pažinimo. Tad biblioteka-muziejus ir mūsų institutas natūraliai jungs ir V.Adamkaus veiklos išeivijoje, ir prezidentinių darbų studijas. Nuolatinė ekspozicija, parodos, konferencijos, specialistų susitikimai su visuomene ir moksliniai tyrimai bus viena kitą papildančios bendros veiklos kryptys. Žinoma, savotiškas bibliotekos centras bus V.Adamkaus prezidentinė veikla. Ateityje antrajame pastato aukšte bus atkurtas prezidento darbo kabinetas, kuriame eksponuosime autentiškus jo baldus ir asmeninius daiktus. – Vadinasi, ši biblioteka tarsi dvilypė – prezidentinė ir kartu atspindinti išeivijos veiklą? – Tai neatskiriamos dalys, nes biblioteka jungia dvi mūsų politines tradicijas – plėtojamas Lietuvoje ir atėjusias iš JAV išeivijos. Atkreipčiau dėmesį, kad išeivijos veikla rėmėsi savanoryste. V.Adamkaus biblioteka taip pat buvo kuriama savanorystės pagrindu. Čia susijungė išeivijos „Santaros“ dvasia ir Lietuvos žmonių, laikančių V.Adamkų savo įkvėpėju, iniciatyvos. Nebūtume išsivertę ir be geranoriškos valdžios, finansiškai parėmusios šį projektą, pagalbos – realios išlaidos mūsų pirminius skaičiavimus pranoko tris kartus. Kitaip sakant, įvyko savotiškas stebuklas – valstybė ir pilietiški žmonės, prisidėję ir finansiškai, ir konkrečiais darbais, veikė išvien, kad atsirastų biblioteka-muziejus. – Prezidentų bibliotekos labai įprastos JAV politinei kultūrai, bet visiškai nebūdingos Europai. Kodėl tokios įstaigos iki šiol neprigijo mūsų žemyne? – Iš tiesų kai pradėjome brandinti šią idėją, Europoje dar nebuvo nė vienos prezidentinės bibliotekos. Dabar jau Prahoje veikia Čekijos prezidento Vaclavo Havelo biblioteka. Mūsų – antroji Europoje. Europoje valstybingumas daug šimtmečių rėmėsi monarchijomis, gal todėl prezidentų vaidmuo nebūdavo taip pabrėžiamas kaip JAV. Matyt, neatsitiktinai atvėrė duris būtent V.Adamkaus ir V.Havelo bibliotekos. Šių asmenybių veikla platesnė nei vien prezidentinės pareigos. Kokia V.Havelo reikšmė Čekijai? Tai pirmiausia ilgas rezistencinės veiklos, demokratijos, laisvės gynimo kelias dar prieš jam tampant savo šalies vadovu. Daug metų jis būrė savarankiškai mąstančius, pilietiškus žmones. Todėl V.Havelas simbolizuoja daugiau nei prezidento instituciją. Mes panašiai galime kalbėti apie V.Adamkų. Jis ne tik dešimt metų vadovavo mūsų šaliai. Tai žmogus, kuris baigiantis Antrajam pasauliniam karui stojo į atrodžiusios beviltiškos Lietuvos laisvės gynybos apkasus ir nesitraukė iš jų per visą ilgą kovos dėl nepriklausomybės laikotarpį. V.Adamkus užsiėmė lietuviškąja veikla dar pokario metais perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje, vėliau sunkiai dirbdamas Amerikoje, kai teko materialines sąlygas susikurti nuo nulio. Man atrodo, iki šiol Lietuva dar giliau nesuvokusi, kaip išeivijos veikėjai įstengė suburti bendruomenę, plėtoti gausių visuomeninių bendruomenių veiklą, patys ją finansuoti ir nuolat priminti pasauliui apie Lietuvos laisvės siekį. Biblioteka-muziejus užpildys šią spragą.

Skaitykite daugiau: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/koks-bus-valdo-adamkaus-bibliotekos-muziejaus-vaidmuo.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy