2002 m. LR Prezidento Valdo Adamkaus Metinis pranešimas

Pone Seimo Pirmininke,

Gerbiamas Lietuvos Respublikos Seime,

Pilietės ir piliečiai,

Šiemet šventėme dvyliktąsias savo valstybės atkūrimo metines. Nuo istorinės Kovo 11 – osios prabėgo nelengvi visuomeninių ir ūkinių pertvarkų, demokratinės valstybės kūrimo metai. Savo Konstitucijos dešimtmetį minėsime sukūrę veikiančią demokratinę politinę tvarką, sukūrę veikiantį ir augantį rinkos ūkį.

Tad pagrįstai galime teigti: šiandien baigiame įveikti vieną svarbų Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo etapą. Jo pabaigą sieju su strateginiais šių metų siekiais: Lietuvos pakvietimu į NATO ir numatytomis baigti derybomis dėl narystės Europos Sąjungoje. Turime gerai suderinti politikų ir visuomenės žingsnius, kad šios Lietuvos galimybės taptų tikrove.

Ne mažiau svarbu jau šiandien savęs klausti: kaip kursime savo gerovę, mūsų bendro gyvenimo pilnatvę, būdami integralia demokratinio Vakarų pasaulio dalimi? Kokius pagrindinius tikslus sau kelsime projektuodami naują mūsų valstybės raidos etapą?

Šis etapas bus ne mažiau sudėtingas ir atsakingas. Viena vertus, mums lieka daug laiku neišspręstų problemų ir nebaigtų reformų. Kita vertus, šiandien einame į naują tikrovę, kurioje mūsų laukia nauji iššūkiai ir dar neišmėgintos galimybės. Kad įstengtume savarankiškai ir sėkmingai tvarkytis savo krašte, turėsime sustiprinti ir tautos kūrybines galias, ir valstybės pajėgumus, privalėsime pasiekti kur kas didesnio politinio ir socialinio solidarumo.

Jau šiandien mūsų darbus turėtų jungti kuriančios Lietuvos vizija.

Kurianti Lietuva neįmanoma be kultūrinio ir ūkinio atvirumo. Ji neįmanoma be sąžiningų ir visiems vienodų bendro gyvenimo taisyklių. Ji neįmanoma be žmonių savarankiškumo ir asmeninės atsakomybės. Kelias į tokią Lietuvą neišvengiamai bus grindžiamas naujais visuomenės susitarimais dėl mūsų ateities, dėl krašto raidos prioritetų.

Šiuo metu nacionaliniu susitarimu remiasi Lietuvos užsienio ir krašto apsaugos politika. Gal būtent todėl šiose srityse mūsų darbų sėkmė iš tiesų akivaizdi. Tačiau ir čia Lietuvos laukia nelengvos užduotys.

                                                 ***

Gerbiamieji,

Per būsimą valstybės raidos etapą mes turime įsitvirtinti pasaulyje kaip solidari ir atsakinga bendruomenė, kaip patikima, konstruktyvi, bendrą žmonijos gerovę kurianti jėga. Būtent tokios savybės lems sėkmingą ir aktyvų mūsų vaidmenį demokratinių Vakarų valstybių bendrijoje.

Tapę NATO ir Europos Sąjungos dalimi, privalėsime išplėtoti ir sustiprinti visokeriopus ryšius su Vakarų valstybėmis. Lietuvai teks daug aktyviau dalyvauti formuojant ir įgyvendinant bendrą Šiaurės Atlanto Aljanso ir Europos politiką. Kartu su kitomis šalimis mes kursime Europą kaip savo namus, mes stiprinsime NATO kaip savo saugumo skydą.

Narystė Europos Sąjungoje keis mūsų gyvenimą.

Mes prisiimsime bendras “žaidimo taisykles”, kurios skatins tartis ir ieškoti visuotinio sutarimo. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad sprendimus už mus priims kas nors kitas. Priešingai: spręsti visada turėsime patys, jausdami atsakomybę už savo sprendimus tiek prieš save, tiek prieš kitas tautas. Mes sieksime kurti Europą kaip suverenių valstybių bendriją, kurioje turi būti gerbiamos ir kiekvieno asmens, ir kiekvienos tautos teisės bei laisvės.

Bendros “žaidimo taisyklės” bus mums savos, atsakomybės jausmas bus tikras tik tuomet, jei bus tvirti vertybiniai mūsų visuomenės pagrindai, jei mus su kitomis Europos valstybėmis jungs bendros vertybės.

Įžengusi į kolektyvinio saugumo erdvę, Lietuva turės atgauti pažeistą solidarumo jausmą. Kolektyvinis NATO šalių saugumas yra pagrįstas tarptautiniu solidarumu, gebėjimu prisiimti atsakomybę už savo civilizacijos ir pasaulio likimą. Kad toks Lietuvos solidarumas būtų įmanomas, turėsime įveikti vis dar didelį mūsų visuomenės susipriešinimą, perdėtą mūsų žmonių ir socialinių grupių egoizmą, nepakantumą kitiems.

Tokia yra būtina mūsų saugumo sąlyga. Dabarties pasaulyje mes galėsime jaustis saugūs tik tiek, kiek patys prisidėsime prie Vakarų civilizacijos gynimo. Dalyvaudami įvairiose tarptautinėse misijose – taikos palaikymo, humanitarinės pagalbos ir karinėse – mes stipriname pasaulio stabilumą, sykiu – ir mūsų tautos saugumą.

Lietuvos kariuomenė šiandien tampa vis profesionalesnė, pajėgi vykdyti tarptautinius šalies įsipareigojimus. Ją pagrįstai galime vertinti kaip svarbų valstybės saugumo garantą. Tačiau šiandien labai svarbu nesustoti pusiaukelėje: turime tęsti ir spartinti šalies ginkluotųjų pajėgų modernizavimą.

Šiuolaikinę savo kariuomenę turėtume matyti ir kaip reikšmingą pilietinės visuomenės stiprinimo veiksnį. Ateities Lietuvai būtinas glaudus, pasitikėjimu pagrįstas kariuomenės ir visuomenės ryšys. Greta profesionalų mūsų kariuomenei bus reikalingi ir šauktiniai. Valstybė negali iš savo piliečių atimti teisės prisidėti prie tėvynės gynimo. Piešingai: ji turi skatinti šia teise pasinaudoti.

Artimiausiu metu privalome išplėsti kariuomenės funkcijas, kad ji, reikalui esant, įstengtų padėti visuomenei įveikti kritines situacijas, kad užtikrindama žmonių saugumą ji gebėtų veikti sutartinai su krašto teisėsaugos institucijomis.

Konkretūs bendri projektai turėtų dar glaudžiau susieti krašto apsaugos, švietimo ir mokslo sistemas. Atskirais atvejais naudinga derinti šalies gynybos ir socialinius reikalus.

Lietuvos politinėms jėgoms sutarus, šiuo metu krašto apsaugai skiriamos tikrai nemažos mūsų visuomenės lėšos. Todėl turime pasiekti, kad šios lėšos būtų naudojamos kuo efektyviau, kad už jas būtų kuo viešiau atsiskaitoma. Šios sąlygos ypatingai svarbios, įsigyjant brangią šiuolaikinę ginkluotę. Manau, tai būtinos prielaidos, kad mūsų kariuomenė taptų išties integralia Lietuvos pilietinės visuomenės dalimi.

Gerbiamieji,

Nuolat siekiau, kad Lietuvos užsienio politika būtų aktyvi. Esu įsitikinęs, kad ji turi būti tokia ir ateityje. Mūsų valstybė gali ir privalo prisidėti, kad demokratijos ir taikaus bendradarbiavimo erdvė plėstųsi aplink mus ir pasaulyje. Tam reikia glaudesnių santykių ne tik su kitų šalių valstybinėmis institucijomis, bet ir su visuomenėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis. Lietuvai reikalingi platūs tarptautiniai verslo, mokslo, švietimo, kultūros ryšiai.

Lietuvos Vyriausybė gali ir privalo veikti daug aktyviau stiprindama ekonominę mūsų šalies ir pasaulio sąveiką, gindama pasaulyje mūsų verslo interesus, ieškodama rinkų lietuviškoms prekėms, pritraukdama į Lietuvą užsienio investicijas. Būtent ekonominiai ryšiai turi tapti ne tik nuolat skelbiamu, bet ir realiai įgyvendinamu Lietuvos užsienio politikos prioritetu.

Lietuvos diplomatai privalo dirbti išvien su Vyriausybe siekdami bendro tikslo – kuo didesnės mūsų krašto ūkinės galios. Ir čia reikia pereiti nuo deklaracijų, prie aktyvios tiesioginės pagalbos lietuvių verslininkams, prie konkrečių verslui teikiamų paslaugų. Viena iš tokių paslaugų turėtų būti lietuviškoms eksporto prekėms skirti sandėliai, kuriuos reikėtų įkurti užsienio šalyse, ypač Rytų valstybėse.

Mums visada bus svarbus racionalus ir pragmatiškas bendradarbiavimas su Rusija. Toks bendradarbiavimas atitinka mūsų ekonominius interesus. Ir ne tik.

Jis tampa dar reikšmingesnis, mezgantis vis glaudesniems NATO valstybių ir Rusijos santykiams.

Ir šiandien, ir būsimoje bendroje Europos erdvėje Lietuva dar intensyviau plėtos tiek strateginę partnerystę su Lenkija, tiek partnerystę su Latvija, Estija bei Šiaurės šalimis. Manau, kad glaudūs ryšiai su Ukraina suteiktų Lietuvai naujų galimybių tapti svarbia regiono valstybe. Šiandien mes turime įveikti savo uždarumą ir nerangumą. Turime prisiimti pareigą padaryti viską, kad mūsų ir kaimynų santykiai nebūtų slegiami senų stereotipų.

Mes, pasitelkę kaimynų pagalbą, privalome pasiekti, kad Lietuva, išplėtojusi savo infrastruktūrą, taptų Vidurio ir Šiaurės Europą jungiančia šalimi. Šiuos regionus suartinti gali bendri daugiašaliai susisiekimo, energetikos ir kiti ūkiniai projektai, kurių įgyvendinimui būtina užsitikrinti tiek Europos Sąjungos politinę, tiek struktūrinių fondų paramą.

Mūsų regiono infrastruktūros ateitis – ne vietinės reikšmės reikalas. Nuo jos nemaža dalimi priklauso ne tik mūsų pačių ir mūsų kaimynų pažanga, bet ir žmonių judėjimo laisvė būsimoje Europos Sąjungos erdvėje. Mūsų kelių, vamzdynų, oro uostų būklė turės įtakos Europos Sąjungos prekybai su Rytais, taigi – ir bendrai Europos ūkio plėtrai.

                                                   ***

Gerbiamieji Seimo nariai,

Pilietės ir piliečiai,

Ateities Lietuva turės remtis ne tik nacionaliniais susitarimais dėl užsienio ir krašto apsaugos politikos, bet ir dėl svarbiausių vidaus reikalų. Jau šiandien šalies politinės jėgos privalo susitarti dėl bendrų veiksmų stiprinant demokratinius mūsų valstybės pagrindus.

Per ligšiolinį valstybės raidos laikotarpį mes sukūrėme veikiančią demokratinę politinę sistemą, per kitą – turėsime ją išplėtoti ir sutvirtinti. Turėsime esmingai sustiprinti savo valstybę ir susikurti joje patikimą demokratinę tvarką – tokią tvarką, kurioje be išlygų būtų gerbiamos ir ginamos žmogaus teisės ir laisvės. Tai būtina padaryti, kad mūsų tauta išliktų saugi ir savarankiška.

Jau pernai esu teigęs, kad Lietuvos valstybė bus stipri tiek, kiek stiprios bus jos partijos, kiek profesionali ir sąžininga bus valstybės tarnyba, kiek efektyvi bus teisėsauga ir teisėtvarka. Valstybė bus stipri tiek, kiek ja pasitikės, kiek ją rems krašto piliečiai.

Mūsų valstybė privalo visiems savo gyventojams užtikrinti vienodas ir sąžiningas bendro gyvenimo taisykles. Tam ji turi įveikti oligarchijos apraiškas, “dvigubus standartus”, politinę ir buitinę korupciją.

Negali būti patikimos demokratijos šalyje, kurios piliečiai menkai pasitiki politinėmis partijomis, o dauguma - ir jų sudarytu parlamentu. Kad būtų atkurtas visuomenės pasitikėjimas, turi keistis pačių partijų elgesys, turi būti įveikti iš tarybinių metų paveldėti valdančių partijų veiklos stereotipai.

Ar gali būti gerbiama  partija, jei jos nariai ne dėl savo sugebėjimų, bet dėl partinio bilieto tampa “lygesni” už kitus  bendra-piliečius?  Jei tik priklausomybė partijai ar jos rėmėjams suteikia žmogui ministerijos tarnautojo, mokyklos direktoriaus, alkoholio gamyklos ar kitos valstybinės įmonės vadovo pareigas? Ar gali būti sveika demokratija, kai pagrindiniais finansiniais partijų rėmėjais tampa ne piliečiai, išreiškiantys savo politines nuostatas ir siekius, bet įmonės ir finansinės grupės?

Tokie veiksmai iškreipia mūsų demokratiją ir pažeidžia piliečių teises.

Noriu atkreipti dėmesį į “Tarptautinio skaidrumo” organizacijos (“Transparency International”) Lietuvos skyriaus pernai atliktą tyrimą. Jis rodo, kad net 76 nuošimčiai krašto piliečių yra įsitikinę, kad su korupcija kovoti būtina. Tačiau politinių partijų ir Seimo pastangas korupciją pažaboti žmonės vertina labai neigiamai. Daugiau nei pusė gyventojų mano, kad šios ir kitos valdžios institucijos pačios yra korumpuotos.

Taigi tik aktyvūs antikorupciniai parlamentinių partijų veiksmai šiandien gali atkurti žmonių pasitikėjimą partine politika.

Gerbiamieji Seimo nariai,

Sveikinu šiemet Jūsų patvirtintą “Nacionalinę kovos su korupcija programą”. Remsiu Jūsų darbus ir pats dėsiu visas pastangas, kad ši programa būtų realiai įgyvendinta. Tolesnei mūsų demokratijos raidai ypatingai svarbus programoje duotas Seimo įsipareigojimas neleisti juridiniams asmenims finansuoti partijų. Tokį sprendimą raginau priimti jau buvusios kadencijos Seimą. Pagaliau sulaukęs principinio Jūsų Seimo pritarimo, kviečiu partijas kartu tartis, kaip galėtume patobulinti finansavimo tvarką, kad ji užtikrintų tikrą Lietuvos politinių partijų savarankiškumą. Manau, kad būtų prasminga įsteigti bendrą partijų finansinės veiklos revizijos instituciją, kuri prižiūrėtų, kaip laikomasi nustatytų finansavimo taisyklių. Juk kol kas niekas apie šių taisyklių pažeidimus net nekalba.

Tam, kad būtų sumažinta korupcija, privalome nustatyti aiškias ir griežtas taisykles, kaip turi būti priimami politiniai sprendimai dėl valstybės ir savivaldybių turto naudojimo bei valdymo. Privalome nustatyti aiškią ir griežtą tvarką, kaip turi būti administruojamos iš visų mūsų, mokesčių mokėtojų, surinktos biudžeto lėšos.

Šiandien, kad galėtume gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų pinigus, turime užtikrinti jų efektyvų ir skaidrų valdymą. Tai tarsi savaime suprantama. Bet kodėl iki šiol nesiimta priemonių, kad taip pat efektyviai ir skaidriai būtų valdomos mūsų valstybės lėšos?

Ar mūsų žmonių prakaitu uždirbti pinigai yra menkesni už kitų duodamus, kad vis dar galime juos leisti nepagrįstiems projektams, nereikalaudami nei griežtesnės apskaitos, nei rezultatų įvertinimo?

Mes, politikai, esame tiesiogiai atsakingi už tai, kad Lietuvoje kuo greičiau rastųsi šiuolaikinė, profesionaliai ir sąžiningai visiems piliečiams tarnaujanti valstybės tarnyba.

Tokia tarnyba būtina Lietuvai ir kaip būsimai Europos Sąjungos narei. Visai netrukus daug kvalifikuotų tarnautojų mes turėsime pasiųsti dirbti į bendras Europos Sąjungos struktūras. Jau šiandien privalu galvoti, kas juos pakeis Lietuvoje. Mums reikės gerų, valstybiškai mąstančių ir valstybės interesus ginti sugebančių administratorių. Nuo jų profesionalumo ir sąžiningumo didele dalimi priklausys, ar milijardai litų, kurie, Lietuvai tapus Sąjungos nare, mus pasieks iš Europos fondų, bus panaudoti iš tiesų efektyviai – mūsų krašto modernizavimui, mūsų žmonių ilgalaikės gerovės kūrimui.

Pastovios šiuolaikinės valstybės tarnybos nesukurs viena ar kita valdančioji dauguma: skaidrius jos veiklos principus turi nustatyti visos Seimo partijos bendru sutarimu. Ir šiuo atveju dera remtis ne partiniu noru kuo labiau įsitvirtinti valdžioje, bet pilietiniu siekiu – sustiprinti savo valstybę, padaryti ją saugesnę ir jaukesnę žmonėms.

Kad valstybės tarnyba dirbtų gerai, jai reikia stabilumo. Nėra normalu, kai į valdžią atėjusi partija skubiai keičia įstatymus ir pradeda viršutinės tarnautojų grandies “valymą”. Po kelių metų atėjusi kita politinė jėga vėl daro tą patį. Gaila, bet praeitą savaitę valdančiosios daugumos balsais Seime priimtas Vyriausybės įstatymas pratęsė šį valstybei žalingą žaidimą.

Šiandien dar kartą prašau visų parlamentinių partijų: sudarykite bendrą darbo grupę ir iš esmės patobulinkite Valstybės tarnybos įstatymą. Šis įstatymas turi numatyti aiškesnę asmeninę tarnautojų atsakomybę už piliečiams ir valstybei žalingus sprendimus. Jis turi nustatyti griežtesnes nuobaudas už žmogaus teisių pažeidimus ir korupcinius veiksmus. Manau, kad ne tik įstatymą, bet ir etikos normas šiurkščiai pažeidę tarnautojai turėtų būti atleidžiami iš pareigų.

Kita vertus, reikia detaliau įteisinti sąžiningo, iniciatyvaus, kvalifikuoto darbo skatinimą. Reikia įteisinti sąžiningą tarnautojų konkurenciją. Reikia konkrečiau apibrėžti priėmimo į valstybės tarnybą tvarką: tik vieši ir nešališki konkursai paskatins į  šią tarnybą ateiti daugiau šiuolaikiškai išsilavinusių, kompetentingų žmonių. Manau, kad į įstatymą turėtume perkelti ir pagrindines “Saulėlydžio” bei “Saulėtekio” programų nuostatas. Esu tikras, kad Seimui įteisinus tokias nuostatas, valstybės tarnyba taptų paslaugesnė žmonėms ir atsparesnė korupcijai.

Savaime suprantama: valstybės tarnyba turi būti priklausoma nuo politikų. Politikų pareiga – nustatyti valstybinių institucijų darbo taisykles ir strategines kryptis, iškelti joms veiklos tikslus ir reikalauti atsakomybės už šių tikslų įgyvendinimą. Tačiau niekada Lietuvoje nepajėgsime susikurti patikimos demokratinės tvarkos, jei aiškiai neapibrėšime politikų ir tarnautojų kompetencijos bei atsakomybės ribų.

Šiandien mūsų valstybėje dažnai pristinga laiku priimtų politinių sprendimų dėl strateginių dalykų, dėl klausimų, kuriems politiniai sprendimai būtini. Kita vertus, Lietuvoje per dažnai politikai imasi reikalų, kuriuos sutvarkyti gali patys žmonės ar jiems tarnaujančios savivaldos ir valstybės institucijos.

Lietuvos ateities kelias nebus tvirtas tol, kol netaps brandesnė mūsų partijų politika: kol ji neįgaus aiškaus nacionalinio pobūdžio, kol ji stokos strateginio planavimo ir apibrėžtų prioritetų, kol politiniai sprendimai nebus nuosekliai grindžiami šiuolaikine politikos analize, kol jie nebus argumentuotai aiškinami visuomenei ir su ja aptariami.

Todėl labai svarbu, kad mūsų valstybė, sekdama Europos šalių pavyzdžiu, sudarytų partijų politikams geresnes galimybes mokytis, skatintų partijas steigti politikos analizės ir strategijos centrus.

Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną paradoksalų dalyką: šiandien Nacionalinį plėtros planą ir regionų plėtros planus valdžia rengia daugiau Briuseliui nei sau pačiai ir mūsų visuomenei. Tokie planai iš tiesų reikalingi, kad Lietuvai atsivertų Europos Sąjungos fondai.

Bet ir vėl klausiu: kodėl savo uždirbtas lėšas mes galime leisti be ekspertizėmis pagrįstų ir su piliečiais išdiskutuotų plėtros planų? Kodėl milijoninėms mūsų biudžeto išlaidoms pakanka tik politikų užgaidų?

Ar Šiaulių laisvosios ekonominės zonos istorija neturėtų tapti paskutiniu tokios politikos pavyzdžiu?

Jau pernai esu pabrėžęs: į regionų ir šalies plėtros planus turime žiūrėti ne kaip į formalią ataskaitą užsieniui, bet kaip į esminį mūsų visuomenės raidos dokumentą.

Kad stiprėtų mūsų valstybė, turime toliau tobulinti teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijų darbą. Prieš porą metų pakeitėme generalinio prokuroro, Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovo, generalinio policijos komisaro skyrimo tvarką. Nustatėme, kad šie pareigūnai gali būti paskirti tik kelioms politinėms institucijoms sutarus. Toks sprendimas užtikrino didesnį teisėsaugos savarankiškumą. Tačiau vien to nepakanka. Šiandien labai svarbu nusistatyti šių tarnybų darbo prioritetus ir principus, kad jie atitiktų dabartinius valstybės ir visuomenės saugumo poreikius.

Visų pirma, būtina mesti jėgas nužudymų, prekybos žmonėmis, prekybos narkotikais, stambių ekonominių nusikaltimų tyrimui ir jų prevencijai. Juk būtent tokie nusikaltimai šiuo metu kelia didžiausią grėsmę visuomenės ir valstybės saugumui.

Kur kas daugiau teisėsaugos dėmesio šiandien reikia ir nusikaltimams prieš vaikus, ir pačių nepilnamečių nusikalstamumui. Šios problemos – tarsi nuo kalno riedantys sniego kamuoliai. Aplaidžiai sprendžiamos jos taps kelis kartus didesnės ir sunkesnės artimiausioje ateityje.

Mūsų valstybė turi užtikrinti, kad teisėsaugos tarnybų veiksmai nepažeistų žmogaus teisių ir laisvių. Teisingumas Lietuvoje negali būti ginamas neteisėtomis priemonėmis. Teisėsaugos tarnybos turi siūlyti Vyriausybei ir Seimui tobulinti pastebėtas įstatymų spragas, bet nesiimti vien represijų prieš labdarą ir verslą, kuris tomis spragomis mėgina pasinaudoti.

Šiandien sparčiau turime pertvarkyti vidaus reikalų sistemą. Ji vis dar pernelyg uždara. Turiu vilties, kad dar ši Vyriausybė sugebės sukurti šiuolaikinę civilinę Vidaus reikalų ministeriją, kad ji įstengs padėti pagrindus moderniai socialinio saugumo tarnybai. Sykiu labai svarbu užtikrinti policijos darbo savarankiškumą. Jo neturi trikdyti vienoks ar kitoks politikų spaudimas.

Neseniai priimtas Teismų įstatymas sustiprino Lietuvos teismų savivaldą. Manau, kad didesnis savarankiškumas leis teismams efektyviau ginti žmonių teises. Jis padės teismams galutinai atsikratyti sovietmečio palikimo – politikų “telefoninės teisės”. Tačiau korupcijai teismai privalo atsispirti patys. To padaryti nepajėgiantiems teisėjams turėtų labiau padėti teisėsauga.

Noriu pabrėžti: teismų nepriklausomybė nuo politinės valdžios jokiu būdu nereiškia užsidarymo nuo visuomenės. Teisėjai negali tapti atskiru visuomenės luomu. Teismų savivalda  – tai, visų pirma, dar didesnė teisėjų atsakomybė prieš krašto piliečius, dar didesnis įsipareigojimas teisingumui.

Vienas svarbiausių Lietuvos teismų, kartu ir visos teisėkūros uždavinys – sumažinti takoskyrą tarp teisėtumo ir teisingumo. To siekiant, ir teismams, ir įstatymų leidėjams būtina sugrįžti prie aiškios vertybių skalės ir jos laikytis. Žmogus, jo gyvybė, jo sveikata, jo orumas, šioje skalėje privalo būti išskirtas kaip aukščiausia vertybė. Niekada nebus jauku gyventi valstybėje, kurios teismai bus griežtesni naminio alaus pardavėjui negu prekeiviui žmonėmis.

Svarbiausiu mūsų teismų darbo, kaip ir visos mūsų teisėkūros, principu turi tapti žmogaus teisių gynimas. Ir jokiu būdu negalima pamiršti teisių tų asmenų, kurie nukentėjo nuo nusikaltėlių. Manau, kad kol kas teismai per mažai išnaudoja visas turimas galimybes žmogaus teisėms apginti. Būtent: kur kas dažniau teismų praktikoje galėtų būti tiesiogiai taikoma mūsų Konstitucija, kur kas dažniau derėtų prisiminti, kad Europos Žmogaus Teisių Konvencija yra tapusi Lietuvos teisinės sistemos dalimi.

Per devynerius veiklos metus sustiprėjo Lietuvos Konstitucinis Teismas. Manau, kad Seimas jau galėtų aptarti ir šio teismo veiklos tobulinimą. Ar nereikėtų įstatymu numatyti daugiau būdų, leidžiančių paspartinti visuomenei ypatingai svarbių bylų nagrinėjimą? Kita vertus, metas būtų aiškiai apibrėžti tvarką, kaip ir per kokį laiką turi būti ištaisyti tie įstatymai ir Vyriausybės nutarimai, kuriuos teismas pripažino esant antikonstitucinius.

Taip pat norėčiau paklausti: ar neatėjo laikas suteikti teisę žmonėms, kurių teisės ir laisvės nebuvo apgintos kituose Lietuvos teismuose, kreiptis į Konstitucinį Teismą?  Ar mūsų Konstitucinis Teismas nepajėgtų nagrinėti ir piliečių Konstitucinių Peticijų? Į šį klausimą galite atsakyti tik Jūs, gerbiamieji Seimo nariai, keisdami pagrindinį šalies įstatymą.

                                                       ***

Gerbiamieji,

Gerai suprantu, kad ūkio politikos klausimais visuomenės grupių bei partijų požiūriai skiriasi bene labiausiai. Tačiau ir čia turime ieškoti sutarimo.

Manau, kad ir šiuo atveju mus galėtų jungti kuriančios Lietuvos vizija. Galėtų jungti bendras požiūris į ekonomiką kaip į ypatingai svarbią tautos kūrybos sritį. Galėtų jungti nuostata, kad valstybė tokiai žmonių kūrybai turi sudaryti kuo palankesnes sąlygas.

Kad mūsų ūkis išryškėtų kaip kūrybos sritis, jau šiandien reikalinga kuo glaudesnė verslo, mokslo ir švietimo sąveika. Jau šiandien mūsų kraštas turi orientuotis į naujų, pažangių technologijų ūkio šakas – informacijos, telekomunikacijų, biotechnologijų ir kitas.

Per ligšiolinį valstybės raidos etapą pasiekėme du tikslus: sukūrėme veikiantį rinkos ūkį ir pavertėme jį integralia pasaulinio ūkio dalimi. Beje, jau trys metai, kai mūsų ūkis pastoviai kyla.

Per būsimą raidos laikotarpį turime įveikti ekonominį krašto atsilikimą ir sukurti modernų, pažangiomis technologijomis pagrįstą, Lietuvos ūkį. Tai ambicingas tikslas. Kad jį pasiektume, kuo greičiau turime išskirti prioritetines ūkio šakas ir į jų plėtrą nukreipti pagrindines investicijas, kartu – ir būsimą Europos Sąjungos paramą. Būtų padaryta nepataisoma klaida, jei ši parama būtų “pravalgyta” be aiškios ūkio modernizavimo perspektyvos.

Gerbiamieji

2000 – aisiais metais Lisabonoje Europos Sąjungos valstybės išsikėlė siekį – per dešimtmetį paversti Europą konkurencingiausio ir dinamiškiausio ūkio regionu. Neseniai Barselonoje įvykęs Europos Sąjungos šalių ir kandidačių viršūnių susitikimas aptarė, kaip šį siekį sekasi įgyvendinti. Tenka apgailestauti, kad šiuo metu žinių ekonomikos raidos požiūriu Lietuva kartu su Bulgarija ir Rumunija pavojingai atsilieka nuo kitų Europos Sąjungos asocijuotų valstybių. Tokį atsilikimą galime įveikti, tik ėmęsi skubių ir ypatingų priemonių. Visų pirma, mūsų Vyriausybė turi kur kas geriau koordinuoti žinių visuomenės plėtros darbus. Šiuo metu net kelios institucijos varžosi šioje srityje, dubliuodamos viena kitos veiklą.

Pagaliau privalome pradėti kryptingai telkti valstybės ir privataus kapitalo investicijas į tas sritis, kur kapitalo grąža didesnė, nors ir lėtesnė – visų pirma, į žmones, į jų išsilavinimą. Kartu valstybės nedelsdama turi imtis žinių ekonomikos plėtros kaip strateginio savo tikslo. 

Esant tarptautinei aukštos kvalifikacijos darbuotojų paklausai, būtent tokia ūkio politika padėtų Lietuvoje išsaugoti kvalifikuotus informatikos ir kitų sričių specialistus. Ne kuo kitu, tik tokių specialistų gabumais remdamiesi galėsime sukurti pažangų ir konkurencingą šalies ūkį. Todėl šiandien turime sudaryti saviems specialistams sąlygas dirbti tėvynėje, kad rytoj nereikėtų kviestis užsieniečių.

Laiku neišryškinę ir nepradėję įgyvendinti šių prioritetų, liksime vyraujančių žemų technologijų, mažą pridedamąją vertę kuriančių ūkio šakų, sykiu ir žemų gyvenimo standartų šalimi.

Todėl būtina peržiūrėti valstybės investicijų programą. Reikia ją išplėsti ir nukreipti į nacionalinius raidos prioritetus. Ne mažiau svarbu Vyriausybei imtis visų įmanomų pastangų, kad prie strateginių investicinių projektų  prisidėtų privačios lėšos. Jų Lietuvoje šiandien tikrai turime.

Manau, kad rimtą postūmį naujai ūkio politikai galėtų duoti šiuo metu rengiama Lietuvos ūkio plėtros ilgalaikė strategija. Jos kritiškam svarstymui ir tobulinimui tiek politikos, tiek verslo, tiek mokslo žmonės turėtų skirti deramą dėmesį. Tikiuosi, kad ši strategija sugebės aiškiai išskirti pagrindinius šalies ūkio raidos prioritetus ir numatyti konkrečias sparčios ūkio plėtros priemones. Tikiuosi, kad dėl šios strategijos įgyvendinimo pavyks susitarti pagrindinėms politinėms jėgoms.

Vienas svarbiausių dabartinių valstybės uždavinių – pasirūpinti kuo palankesne verslo aplinka. Ji būtina siekiant tolesnių investicijų į Lietuvos ūkį, siekiant spartesnio ūkio augimo.

Palanki verslo aplinka – tai, visų pirma, skaidrios ūkininkavimo taisyklės, kurių neiškreipia korupcija, perdėti biurokratiniai suvaržymai, “šešėlinis” verslas. Tai pakankamai mobili darbo rinka. Tai profesionalus ir sąžiningas muitinės ir mokesčių inspekcijos darbas. Tai išmintingai subalansuota ir stabili mokesčių sistema. Pagaliau, tai valstybės sugebėjimas laiku atsiskaityti už verslo paslaugas. Deja, šiandien valstybė verslui skolinga šimtus milijonų litų.

Palankesnę aplinką verslui jau dabar galite sukurti Jūs, gerbiamieji Seimo nariai, dirbdami kartu su Jūsų pasitikėjimą turinčia Vyriausybe.

Ypatingo Jūsų dėmesio reikia tolesnei mokesčių pertvarkai. Šiuo metu šalies mokesčių sistemą lopome remdamiesi vienu ar kitu Europos Sąjungos pavyzdžiu. Kartais tai neišvengiama. Tačiau to tikrai nepakanka. Juk pačios Europos Sąjungos šalys keičia savo ūkio politiką, tobulina ūkinės veiklos taisykles.

Šiandien vienas po kito leidžiami atskiri mokesčių įstatymai ir jų pataisos. Užmiršus duotus rinkimų pažadus, mokesčių tvarka keičiama biudžetinių metų viduryje. Tačiau iki šiol Seime nėra patvirtinta bendra šalies mokesčių koncepcija. Gal ji padėtų   mokesčių politiką suvokti plačiau – suvokti kaip veiksnį, reikšmingai įtakojantį visą krašto raidą.

Surinkti numatytą biudžetą – tik vienas iš mokesčių politikos uždavinių. Ne mažiau svarbu, kad mokesčių tvarka nevaržytų sąžiningo verslo plėtros, nestabdytų ūkio augimo, neiškreiptų darnios visuomenės raidos.

Jau šiandien mūsų mokesčių sistema turi būti orientuojama į modernios, kuriančios Lietuvos viziją. Ji turi padėti ugdyti ne pasyvų valstybės išlaikytinį, bet savininką – savarankišką, iniciatyvų, verslų žmogų. Ji privalo stiprinti finansinę verslo ir mokslo sąjungą: privalo skatinti privačias investicijas į švietimą ir mokslo tyrimus. Ji turi padėti Lietuvoje kurtis šiuolaikinei mokymosi visą gyvenimą sistemai.

Ji turi sudaryti palankias sąlygas Lietuvos ūkyje plėtoti mokslinius tyrimus ir diegti pažangias technologijas.

Tolesnei mūsų ekonomikos plėtrai lemiamos įtakos turės energetikos ūkio sutvarkymas. Šioje strateginėje srityje mums iki šiol vis pristinga sėkmės. Vis dėlto bendromis vadybininkų, ekspertų ir politikų pastangomis turime pagaliau šią nesėkmių grandinę nutraukti.

Tam reikia naudingai privatizuoti “Lietuvos dujas” ir užsitikrinti efektyvų dujų ūkio darbą. Reikia modernizuoti “Mažeikių naftą”, kad ji kuo greičiau taptų pelninga. Reikia liberalizuoti visą šalies energetiką, kad šioje ūkio srityje būtų sukurta sąžininga ir Lietuvos žmonėms naudinga konkurencija.

Šiuo metu privalome užsitikrinti visą būtiną finansinę Europos šalių paramą, kad pajėgtume ateityje sklandžiai uždaryti pirmąjį ir antrąjį Ignalinos atominės jėgainės blokus. Tačiau Lietuva neturi atsisakyti galimybės būti atominės energetikos valstybe. Nuo to, ar galėsime naudotis įvairiais energijos ištekliais, jau artimoje ateityje gali esmingai priklausyti mūsų šalies ūkinis savarankiškumas. Sykiu šiandien reikia viešai ir argumentuotai svarstyti Kruonio hidroakumuliacinės jėgainės ir kitų šalies elektrinių perspektyvas.

Lietuva neturi teisės taip atmestinai, kaip iki šiol, žiūrėti į tranzitinių energijos tinklų tiesimą. Turiu vilties, kad bent dabartinei Vyriausybei pavyks iš mirties taško išjudinti strategiškai svarbius projektus: būtent, dujotiekio ir elektros tilto į Vakarus statybą.

Verslo sąlygoms Lietuvoje esminės įtakos turės ir kelių tranzitas. Šiandien reikia deramai pasinaudoti Lietuvos geopolitine padėtimi. Tranzito plėtros darbų jokiu būdu negalime atidėti ateičiai: mums delsiant, tarptautiniai keliai tiesiog mus aplenks. Todėl pirminės svarbos Vyriausybės uždavinys – integruoti Lietuvos kelių tinklą ir geležinkelį į Europos transporto sistemą, modernizuoti ir padaryti konkurencingą Klaipėdos uostą. Būtina, kad vieninga informacinė sistema kuo greičiau sujungtų tarpusavyje visas Lietuvos susisiekimo rūšis ir įjungtų jas į bendrą europinį tinklą. Tiek Lietuvai, tiek jos kaimynams, tiek Europai jau šiandien reikalingi ir šiuolaikinė automagistralė, ir modernus geležinkelis tarp Vilniaus ir Varšuvos.

Europos kelio nuošalėje negali likti Lietuvos kaimas. Jo interesai turi būti nuosekliai ginami derybose dėl narystės Europos Sąjungoje. Labai svarbu užsitikrinti reikiamas žemės ūkio produkcijos kvotas, pasirūpinti ne tik tiesiogine parama žemdirbiams, bet ir investicijomis į kaimo verslų infrastruktūrą. Tačiau dar svarbiau, kad pats mūsų kaimas pajėgtų maksimaliai pasinaudoti visomis plėtros galimybėmis, kurias atvers buvimas bendroje Europos erdvėje. Ir čia turėsime įveikti ne Briuselį, bet savo nerangumą, savo inerciją.

Mūsų Konstitucijos pataisos leis dirbamą žemę pirkti Lietuvos juridiniams asmenims ir, su protingais apribojimais, užsieniečiams. Tai pagyvins kreditų rinką žemės ūkyje, padės kurti racionalesnę žemėnaudą. Tikiuosi, kad ir būsimas Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas, kurį, Seimas artimiausiu metu turėtų priimti, įteisins naujus, Europos Sąjungoje taikomus žemės ūkio ekonominio reguliavimo instrumentus.

Esu tikras: Lietuvos kaime yra daug sumanių ir darbščių žmonių. Jie tikrai sugebės kurtis savo gerovę, remdamiesi bendromis europinėmis taisyklėmis ir pasitikėdami savo pačių jėgomis. Ir, kas ypatingai svarbu,- pasitikėdami savo kaimynais ir su jais kooperuodamiesi. Tiek žemdirbiams, tiek jų savivaldos organizacijoms, tiek valdžios institucijoms teks dirbti sutartinai, kad Lietuvos žemės ūkis pajėgtų konkuruoti atsiveriančioje Europos rinkoje ir pasaulyje. Jau šiandien reikia padėti kaimui teisingai pasirinkti veiklos prioritetus. Ne mažiau svarbu padėti kaimo ūkininkams ir verslininkams apsirūpinti šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis. Jos tikrai bus reikalingos būsimai konkurencijai.

Suderintų pastangų reikės ir tam, kad struktūrinių Europos fondų lėšos būtų efektyviai panaudotos Lietuvos kaimams ir miesteliams, visų pirma,- jų verslų įvairovei plėtoti.

Šioje įvairovėje turėtume matyti ir geras ekologinės žemdirbystės perspektyvas.

Manau, kad nauji uždaviniai privers iš esmės keisti žemdirbių savivaldos veiklą: ateina metas savo interesus ginti ne tiek protesto akcijomis, kiek aktyviai mokantis ir mokant kaimo žmones šiuolaikiškai ūkininkauti ar imtis kito verslo dabarties sąlygomis. Jau šiandien pagrindines žemdirbių savivaldos ir valstybinių įstaigų jėgas būtina mesti į švietėjišką pagalbą žemdirbiams ir kaimo verslininkams. Tokios pagalbos žmonės turi sulaukti, rengdami verslo planus, ruošdami projektus europinių fondų paramai gauti, plėtodami šiuolaikinę kooperaciją.

Reikia pripažinti akivaizdžią tiesą: Lietuvos kaimas turės ateitį, jei jo likimą sugebės į savo rankas paimti išsilavinę, savarankiškai mąstantys, naujovių nebijantys ūkininkai ir verslininkai. Jis turės ateitį, jei sugebės įveikti dabarties inerciją, jei išplėtos verslų įvairovę.

Matydami ilgalaikę Lietuvos raidos perspektyvą, daug rimčiau šiandien turėtume svarstyti ir šalies miškų ūkio plėtros galimybes. Atrodo, kad baigus grąžinti žemę savininkams, jos dar daug liks laisvos ir dirvonuojančios. Taigi šiuolaikinei miškininkystei – ekologiškam verslui – plėtoti galime turėti tikrai geras sąlygas.

                                                      ***

Gerbiamas Seime,

Pilietės ir piliečiai,

Ligšiolinis valstybės raidos etapas mūsų visuomenei nebuvo lengvas. Lietuvos žmonės prarado tą menką socialinį saugumą, kurį turėjo priklausomybės metais. Tačiau jų lūkesčius atitinkančios, Vakarų valstybėms būdingos socialinės apsaugos dauguma taip pat nesulaukė.

Viena vertus, tik ką atkurta valstybė, iš esmės pertvarkomas jos ūkis didesnių socialinių garantijų savo piliečiams tiesiog negalėjo suteikti. Kita vertus, senieji socialinės apsaugos modeliai pasirodė neveiksmingi laisvos rinkos sąlygomis, o prie naujų modelių nebuvo ir iki šiol nėra pereinama nuosekliai.

Taigi į naują valstybės raidos etapą Lietuva įžengs su didele neišspręstų socialinių problemų našta. Todėl svarbiausias šio etapo tikslas – sukurti šiuolaikinę socialinės apsaugos sistemą, pajėgią užtikrinti orų ir garbingą kiekvieno Lietuvos žmogaus gyvenimą, pajėgią užtikrinti darnią, aštrių socialinių įtampų netrikdomą Lietuvos visuomenės raidą.

Tai padaryti bus sunku jei ir toliau tęsime tik socialinių gaisrų gesinimo politiką. Tai padaryti bus tiesiog neįmanoma, jei, kaip iki šiol, dėl strateginių socialinių reformų nepavyks atrasti bendros kalbos politinėms partijoms.

Todėl ne kas kitas, o Jūs, gerbiamieji Seimo nariai, turite šiandien sutarti dėl bendrų principų, kuriais būtų grindžiama nauja krašto socialinė politika, dėl principų, kurie padėtų suderinti laisvą rinką ir socialinį teisingumą.

Ir šiuo atveju siūlau remtis kuriančios Lietuvos vizija. Lietuva bus iniciatyvi ir kūrybinga, jei jos socialinės apsaugos sistema skatins žmogų ne laukti malonės iš valdžios, bet imtis asmeninės atsakomybės už savo likimą.

Mūsų socialinė politika bus veiksminga, jei sugebėsime ją pagrįsti asmens ekonominio savarankiškumo ir visuomenės socialinio solidarumo principais. Tarp šių principų mes turime rasti išmintingą pusiausvyrą, gerai suprasdami, kad tikro socialinio solidarumo niekad nebus be savarankiško žmogaus. Daugiau socializmo toli gražu ne visada reiškia – daugiau socialinio teisingumo. Labai dažnai tai tėra – daugiau valdžios manipuliavimo žmonėmis, daugiau finansinės sumaišties, biurokratizmo ir korupcijos.

Turime suvokti: pinigai, kuriuos valstybė skiria iš biudžeto socialinėms žmonių reikmėms nėra valdžios pinigai. Jie nėra ir negali būti anoniminiai. Valdžia neturi teisės jų pasisavinti ir skirstyti kaip savo turto. Jos pareiga – sudaryti piliečiams sąlygas kaupti savo lėšas savo sveikatos apsaugai, savo senatvės pensijai.

Žinoma, prie tokios tvarkos galėsime pereiti tik palaipsniui. Šiuo metu dar reikalingos didelės dirbančių žmonių įmokos į bendrą socialinės apsaugos fondą: be jų nebūtų įmanoma kad ir skurdžiai paremti dabartinių pensininkų. Tačiau jau šiandien jauniems žmonėms turime suteikti galimybę dalį uždirbtų pinigų skirti ne tik tėvų ir senelių, bet ir savo pačių pensijoms. Tokia yra pensijų reformos esmė. Ir niekaip negaliu suprasti, kodėl iki šiol Seimas ignoruoja Vyriausybės siūlymą šią reformą pradėti. Dar labiau negaliu suprasti, kodėl kai kurie neturtingų žmonių interesus ginantys politikai pasisako prieš privalomą pensijų kaupimą, gerai žinodami, kad be šitokio kaupimo mažiau uždirbantys Lietuvos piliečiai negalės pasirūpinti saugesne savo senatve.

Gerbiamieji,

Krizė, šiandien ištikusi sveikatos apsaugą, yra dėsninga laiku neįgyvendintos reformos pasekmė. Užuot sukūrę sąlygas sąžiningai medicinos paslaugų konkurencijai ir nuosekliai įgyvendinę sveikatos draudimo principą, mes daugiau nei dešimtmetį mėginome “tobulinti” šią sistemą biurokratinėmis priemonėmis, mėginome tobulinti socializmą. Beje, piliečių sveikata per šį laiką buvo rūpinamasi jiems patiems nedalyvaujant – virš jų galvų derantis valdžiai, medikams ir farmacininkams.

Kuo toks rūpestis baigėsi, dabar visi matome. Kaip rodo gyventojų apklausos, už mūsų “nemokamą mediciną” poliklinikose ir ligoninėse papildomai susimoka daugiau nei 70 nuošimčių žmonių. Daug paprastų kasdienių vaistų Lietuvoje gerokai brangesni nei kitose Vidurio Europos šalyse.

Dabartinės medicinos krizės tikrai neįveiksime tik imdamiesi vis naujų biurokratinių priemonių ir kamšydami iššvaistyto biudžeto skyles paskolomis, kaip, atrodo, šiandien mėginama daryti. Sveikatos apsaugai reikia esminių permainų – visų pirma, reikia skaidrių, ne tik politinės, bet ir buitinės korupcijos neiškreiptų, veiklos taisyklių. Reikia taisyklių, kurios užtikrintų laisvą medicinos paslaugų plėtrą, sykiu – ir kuo didesnį paslaugų prieinamumą, ypač kaimo gyventojams.

Tokios taisyklės galios tik tuomet, kai medicinos sistemoje pradės savarankiškai veikti paslaugų vartotojas. Kai jis eis pas gydytoją ne su vaistų knygele, bet su sveikatos draudimo pažymėjimu, su savo sukauptu “pinigų krepšeliu” ir galės laisvai rinktis privačias ar valstybines mediko paslaugas, galės pats rinktis pigesnį ar brangesnį vaistą, už pastarąjį primokėdamas.

Kad sveikatos apsaugos politika taptų skaidresnė, turėtume ne griežtinti, bet, priešingai – liberalizuoti vaistų kompensavimo tvarką.

Kaip pensijų, taip ir esminei sveikatos apsaugos reformai šiandien labiausiai trūksta politinės Seimo ir Vyriausybės valios, kuri įveiktų mediciną apraizgiusį grupinių interesų tinklą ir apgintų visuomenės interesus.

Politinės valios kol kas stinga ir pertvarkant socialinės paramos sistemą. Kad ši sistema nėra efektyvi, liudija nemažėjantis skurdas, didėjantis vaikų nesaugumas, nesikeičianti vargana dalies jaunimo ir jaunų šeimų padėtis.

Kaip rodo tik ką visuomenei pristatytas pirmasis Skurdo monitoringo komisijos “Pranešimas apie skurdo būklę Lietuvoje”, kol kas Vyriausybė siekia ne tiek įveikti skurdo priežastis, kiek sušvelninti jo pasekmes. Tokios valdžios priemonės neretai duoda priešingą rezultatą: daugėja iš pašalpų gyvenančių, su skurdžia savo būkle susitaikiusių ir jos keisti nebesugebančių žmonių. Taigi vien didindami išlaidas socialinei apsaugai skurdo neįveiksime. Pašalpomis galime vien “įšaldyti” skurdą, kaip amžiną visuomenės problemą.

Pagrindinė mūsų žmonių skurdo priežastis yra nedarbas. Tiek bendrojo, tiek ilgalaikio, tiek jaunimo nedarbo lygiai Lietuvoje du kartus viršija Europos Sąjungos valstybių vidurkį. Pasak liūdnos statistikos, šiuo metu nedarbo padidėjimas vos vienu nuošimčiu įstumia į skurdą apie 18 tūkstančių šeimų. Taigi vargingas dalies žmonių gyvenimas gali pagerėti, tik sumažinus nedarbą ir socialinę atskirtį. Tad realiai grumdamasi su skurdu, Vyriausybė visų pirma privalo sutelkti dėmesį į užimtumo didinimą. O geriausia užimtumo politika – palankesnių sąlygų verslui sudarymas ir suaugusiųjų švietimas.

Jau dabar būtina laikytis aiškios nuostatos: niekada žmogui neturi būti naudingiau gyventi iš pašalpų, negu iš uždarbio. Pašalpa sveikam ir darbingam žmogui reikalinga tik tam, kad vienu ar kitu sunkiu gyvenimo atveju padėtų jam atsistoti ant kojų. Todėl parama turi asmenį įpareigoti atsilyginti visuomenei arba naudingu darbu, arba pastangomis siekti savarankiškos savo ateities.

Tad pradžioje siūlau bent diferencijuoti bedarbių pašalpas: kur kas didesnę paramą turi gauti tie žmonės, kurie dirba viešuosius ir kitus visuomenei naudingus darbus arba mokosi, siekdami įgyti bendrąjį išsilavinimą ar rinkoje paklausią kvalifikaciją.

Kuo greičiau reikia diferencijuoti ir šeimoms skiriamą paramą. Ji privalo būti susieta su tėvų pareiga rūpintis savo vaikais. Kol kas nesugebančios šios pareigos atlikti šeimos turėtų sulaukti ne pinigų, bet paslaugų, ne pašalpų už vaikus, bet paramos vaikams ugdyti: būtent, nemokamo, bet privalomai lankomo vaikų darželio, vaikų maitinimo ir net vaikams skiriamų stipendijų bendrojo lavinimo mokykloje.

Pašalpų šeimai reformos nebegalima nuolat atidėlioti. Kuo greičiau ši parama turi būti pagrįsta šeimos pajamų ir turto įvertinimu. Ji turi tapti “taiklesnė”, pasiekianti labiausiai skurstančius, ir, kas labai svarbu,- skatinanti šeimų pastangas dirbti ir rūpintis vaikų ugdymu.

Valstybė pati nekuria dorinių vertybių. Tačiau valdžios politika gali šias vertybes visuomenėje arba įtvirtinti, arba paminti. Tai ypač sakytina apie socialinę politiką.

Ji tiesiog negali būti neutrali vertybių atžvilgiu: jos neutralumas tuoj pat tampa amoralus.

Todėl kartoju: jau šiandien valstybė privalo sutelkti išskirtinį dėmesį į šeimos, vaikų ir jaunimo problemas. Nuo jų sprendimo artimiausiu metu priklausys mūsų visuomenės moralinė savijauta, sykiu – ir jos raidos perspektyvos.

Dabar Lietuvoje gyvena beveik 19 tūkstančių socialiai pažeistų šeimų. Jose auga beveik 43 tūkstančiai socialiai apleistų vaikų. Per pastaruosius septynetą metų ir tokių šeimų, ir tokių vaikų skaičius padvigubėjo. Vien per metus tėvų globos netenka daugiau nei du tūkstančiai vaikų. Beveik pusė jų lieka be globos tik dėl tėvų skurdo. Šiandien giliame skurde gyvena tūkstančiai Lietuvos šeimų. Darbo neturi 30 tūkstančių Lietuvos jaunuolių.

Už šių skaičių – ir skaudūs žmonių likimai, ir didelė grėsmė mūsų tautos gyvenimo stabilumui. Nes skurde augę vaikai labai dažnai pasmerkiami tolesniam skurdui. Jų vaikai – taip pat. Todėl labai svarbu beįsisukantį skurdo ratą laiku sustabdyti.

Kur kas daugiau dėmesio šiandien reikia tėvų globos stokojantiems vaikams. Sveikintina yra socialinės apsaugos ir darbo ministrės iniciatyva suvienyti Vyriausybės pastangas, kad šiais vaikais būtų geriau pasirūpinta. Atrodo, pagaliau turėsime ir valstybinį visų Lietuvos vaikų registrą. Tai geri žingsniai. Tačiau juos turime spartinti.

Greičiau ir nuosekliau reikėtų pertvarkyti vaikų globos namus, pradėti teikti pedagoginę pagalbą privatiems globėjams. Kuo greičiau būtina patobulinti esamą įvaikinimo sistemą. Dabartiniais informacijos laikais ji turi būti skaidri ir vieša. Ji privalo visomis priemonėmis įvaikinimą skatinti, o ne stabdyti, kaip, deja, dažnai nutinka šiandien. Ar įmanoma pateisinti faktą, kad, nuolat daugėjant beglobių vaikų, pernai lietuvių šeimose jų buvo įvaikinta net du kartus mažiau, negu prieš penketą metų. Jeigu Vyriausybė artimiausiu metu nesugebės sukurti patikimos įvaikinimo tvarkos savo priemonėmis, esu pasiruošęs tą padaryti teikdamas Seimui papildomą įstatymą.

Rūpinantis vaikų globa ypatingai svarbus tampa bendras ir suderintas valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų darbas. Kad bendromis pastangomis įmanoma socialinei tikrovei pasipriešinti, rodo sėkminga beglobiams vaikams padedančių institucijų veikla. Džiaugiuosi galėdamas pasveikinti šiuo metu Seimo salėje esančius Kauno miesto įstaigos “Pastogė” darbuotojus, Vilniuje su gatvės vaikais dirbančius švento Jono vienuolius ir jiems talkinančius savanorius. Jiems ir visiems, kurie šiandienos Lietuvoje gelbėja mūsų vaikų gyvenimus, iš širdies dėkoju.

Gerbiamieji,

Baigdamas aptarti krašto socialines problemas ir šios srities uždavinius, turiu iškelti vieną bendrą tikslą: valstybės socialinė politika privalo padėti dabarties jaunimui susieti savo gyvenimą su Lietuva, savo ateitį – su Lietuvos ateitimi. Būtent tam mums reikalingi privalomai kaupiami pensijų fondai, reikalinga draudiminė medicina, reikalingas efektyvus studijų ir būsto kreditavimas. Socialinė politika, orientuota į jaunimą, į šeimas, į tautos ateitį, visų pirma turi būti nukreipta į darbą, būstą ir švietimą.

                                                     ***

Gerbiamas Seime,

Pilietės ir piliečiai,

Ar Lietuva taps kuriančia visuomene, lems mūsų kultūros politika. Kultūra, visos jos sritys – švietimas, mokslas, menas, informacija, tolesniam tautos likimui įgyja strateginės svarbos. Mūsų istorijoje kultūros vaidmuo yra buvęs lemtingas ne vieną kartą. Manau, kad toks jis bus ir artimiausioje ateityje. Šiandien drįstu sakyti: nuo kultūros plėtros esmingai priklauso mūsų pilietinio gyvenimo, mūsų demokratinės valstybės branda, mūsų išlikimas gyvybinga ir savarankiška tauta.

Archeologė Marija Gimbutienė savo užrašuose yra palikusi tokius žodžius: “lietuviai nesugeba demokratiškai tvarkytis, konsoliduotis didesniems uždaviniams, nes iš vidaus veikia užkerėtos destrukcijos jėgos. Mūsų tautos augimui didžiausios kliūtys – vertinimas savo parapijos masteliu, pavydas… vienu žodžiu, trūkumas šviesos, neišsikapstymas iš baudžiauninko kiauto, trypinėjimas vietoje.”

Pasak garsios mokslininkės, “lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio. Šitoje kovoje būtina būti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršumi metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų bent moralinį svorį tautų bendruomenėje.”

Būtent, ryžtas siekti kuo didesnės kultūrinės krašto brandos šiandien turi jungti mūsų politines jėgas ir visuomenę.

Per ligšiolinį valstybės raidos etapą mes labiau siekėme išsaugoti tautos kūrybinį potencialą: mokslo, kultūros, meno institucijas. Kartais tiesiog palaikydami jų sąstingį. Tolesnis mūsų raidos etapas turi būti kokybiškai kitas: mes privalome imtis aktyvios kultūros plėtros, kryptingo tautos kūrybinių jėgų stiprinimo.

Tik tokiu būdu mes, kaip tauta, gebėsime išsaugoti ir kurti savo tapatybe atvirame dabarties pasaulyje.

Mūsų kultūros politika turi įveikti ligšiolinį uždarumą ir tapti integralia bendrosios šalies politikos dalimi. Šiuolaikinei kultūros politikai  reikia aprėpti platų informacijos bei kasdienio gyvenimo lauką ir suteikti jam ryškesnį kultūrinį, vertybinį matmenį. Tam būtina nuosekliau pereiti nuo institucijų prie kūrybinių programų rėmimo. Reikia sutelkti dėmesį į sritis, kurios labiausiai veikia ir veiks visuomenę: žiniasklaidą, telekomunikacijas, internetą. Mūsų kultūros fondai turėtų kryptingiau inicijuoti bei remti būtent šios srities kultūrines ir edukacines programas, ypač skirtas vaikams ir jaunimui.

Beje, metas pertvarkyti iš biudžeto išlaikomų kultūrinės paskirties fondų veiklą. Vien dalinti iš valstybės biudžeto gautus pinigus – nepakanka. Šie fondai, jei nori išlikti, privalo imtis aktyvios vadybos, privalo telkti privačias lėšas, skatinti kultūros ir verslo partnerystę.

Nauja kultūros politika turi įveikti dirbtinę priešpriešą tarp tautos kultūros ir žinių visuomenės. Ji privalo atremti šiuolaikinių informacinių technologijų iššūkį, paversdama šias technologijas efektyvia priemone tautos kultūrai kurti. Ne kas kitas, o atvira žinių visuomenė artimiausiu metu turės sugebėti išsaugoti autentišką Lietuvą, jos kalbą, jos kultūros tradiciją.

Todėl šiandien būtina visomis priemonėmis spartinti žinių visuomenės kūrimąsi. Reikia ne tik nuosekliai vykdyti Vyriausybės programinį įsipareigojimą – greičiau kompiuterizuoti mokyklas ir viešąsias bibliotekas, bet ir pasirūpinti turiningais lietuviškais žinių šaltiniais. Artimiausiu metu privalu sukurti ir įdiegti automatines interneto tinklalapių vertimo į lietuvių kalbą priemones.

Informacinės technologijos gali mums padėti įveikti atskirų šalies regionų kultūrinį uždarumą, sustiprinti vietinius kultūros centrus, be kurių gyvybės tikrai provincionalės visa Lietuva.

Ypatingos svarbos tolesnei tautos raidai įgyja švietimas. Naujasis Švietimo įstatymo projektas jį nusako kaip “asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimosi būdą”, pagrįstai teigdamas, kad “švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą”.

Pripažinkime akivaizdžią tiesą: mūsų vaikai gyvens blogiau, jei negaus geresnio išsilavinimo, negu gavome mes. Todėl vien remdamiesi praeities prisiminimais, jokiu būdu negalime kurti dabarties mokyklos.

Per dvylika nepriklausomybės metų Lietuva įveikė totalitarinės sistemos palikimą ir suformavo demokratinę mokyklą, kuri suteikia jaunimui kur kas didesnę pasirinkimo laisvę. Tiesa, ši mokykla nėra tobula. Ją dar turime tobulinti. Tęsti pradėtą pertvarką įsipareigojo ir dabartinė Vyriausybė, savo programoje numačiusi “plėsti mokyklų tipų įvairovę”, sudaryti sąlygas “įgyti vidurinį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją įvairias būdais”. Tai teisingai pasirinktas ir Seimo patvirtintas reformų kelias.

Ne grįždami prie unifikuotos, visiems vienodai privalomos “tarybinės mokyklos”, bet kurdami įvairesnių gimnazijų ir pasirenkamų profilių tinklą, ypač plėtodami technologinę ugdymo kryptį, mes pasieksime, kad bendrąjį vidurinį išsilavinimą įgytų kuo daugiau Lietuvos jaunimo. Juk pernai šalyje niekur nesimokė apie 16 tūkstančių šešiolikos – aštuoniolikos metų jaunuolių. Tai beveik 10 nuošimčių visų tokio amžiaus paauglių. Šių vaikų likimai, o ne asmeninės ambicijos šiandien privalo rūpėti Lietuvos politikams.

Mes turime suvokti Lietuvos švietimą ir kaip neatskiriamą tautos kultūros dalį, ir kaip mūsų visuomenės ūkinės galios ir gerovės pagrindą. Formuojant savo švietimo sistemą reikia gerai matyti mus supančią aplinką. Neseniai Europos Sąjungos šalys išskyrė vieną pagrindinių savo siekių – “sukurti Europą, kaip mokymosi visą gyvenimą erdvę”. Sykiu buvo pripažinta, kad tai įmanoma padaryti, tik “radikaliai keičiant požiūrį į švietimą”, tik keliant jam naujus tikslus ir uždavinius.

Tad nebegalime trypčioti vietoje – privalome drąsiau projektuoti savo švietimo ateitį.

Turime užsibrėžti per dešimtmetį sukurti modernią, tautos raidos poreikius atitinkančią švietimo sistemą. Tam reikės sutelkti tiek valstybės bei privataus kapitalo investicijas, tiek būsimą Europos Sąjungos fondų paramą.

Per šį laikotarpį mes turime pasiekti, kad visi Lietuvos vaikai gautų gerą pagrindinį išsilavinimą, kad visi mokytųsi toliau ir įgytų arba vidurinį išsilavinimą, arba profesinę kvalifikaciją. Didžioji dauguma Lietuvos jaunuolių turėtų baigti pirmąją aukštojo mokslo pakopą universitetuose arba kolegijose ir čia gauti darbo rinkoje konkurencingą kvalifikaciją. Visiems Lietuvos piliečiams turi būti sudarytos sąlygos mokytis visą gyvenimą, nuolat atnaujinti ir plėtoti savo gebėjimus. Mūsų švietimas turės konsoliduoti Lietuvos pilietinę bendruomenę, užtikrinti tautos kultūros gyvybingumą, modernios ekonomikos plėtrą ir, kas labai svarbu, gyventojų užimtumą.

Teisinį pagrindą tokiai sistemai sukurti privalo duoti naujasis Švietimo įstatymas. Konkrečius darbus turi numatyti baigiama rašyti Lietuvos švietimo plėtotės strategija. Ir vieną, ir kitą dokumentą būtina priimti nacionaliniu susitarimu. Būtent, nacionaliniu. Nes siaura vienpartinė politika buvo ir bus trumpalaikė, ji niekada negalės suteikti saugumo mokytojams ir mokiniams.

Ji nepajėgė ir nepajėgs garantuoti švietimo pertvarkos sėkmės. Todėl kviečiu Jus, gerbiamieji Seimo nariai: įveikime partines ambicijas ir padėkime šiemet tvirtus pagrindus nacionalinei švietimo politikai.

Tarp visų kultūros sričių ypatingai noriu išskirti mokslo ir studijų svarbą. Ne kuo kitu, bet universitetais ir kolegijomis remsis tolesnė viso švietimo plėtra, remsis šiuolaikinė tautos kultūra ir jos ūkis. Todėl aukštajam mokslui jau šiandien turime kelti kur kas didesnius uždavinius, kartu skirdami ir būtinas lėšas šiems uždaviniams įgyvendinti.

Visų pirma, privalome tobulinti aukštųjų mokyklų valdymą. Tai, kad seniausias ir didžiausias mūsų universitetas gali net trejus metus išgyventi be rektoriaus ir jo nepasigesti, vaizdžiai iliustruoja dabartinę universitetų valdymo būklę. Reikia išlaisvinti aukštąsias mokyklas ir mokslo institutus nuo perdėtų biurokratinių suvaržymų, nuo “planinio reguliavimo”, bet sykiu būtina sustiprinti jų atsakomybę visuomenei.

Universitetų valdyme turi ne formaliai, bet realiai dalyvauti  visuomenės, ypač darbdavių atstovai.

Labiau girdimas turi būti studentų balsas.

Skubiai reikia pasirūpinti ir geresne studijų kokybe, ir jų efektyvumu. Universitetuose būtina nuosekliau pereiti prie studentų savarankiškų studijų, projektų įgyvendinimo, tiriamosios veiklos, prie glaudesnės studijų ir profesinės praktikos sąveikos. Daugeliu atvejų būtų prasminga sutrumpinti tiek bakalauro, tiek magistro studijų laiką.

Kartu reikėtų stiprinti šiuolaikinius humanitarinius ir socialinius mokslus kaip sudėtinę studijų dalį. Be jų mūsų universitetai ir kolegijos neįstengs įgyvendinti vienos svarbiausių savo misijų – išplėtoti šiuolaikiškos pilietinės Lietuvos kultūros.

Šiandien turime siekti, kad mūsų kolegijos taptų regionų ūkinės ir socialinės plėtros židiniais, kad mūsų universitetai virstų tarptautiniais intelektualinio gyvenimo centrais. Neužmirškime: atviroje švietimo erdvėje dėl lietuvių studentų jiems vis atkakliau teks varžytis su užsienio universitetais.

Ne kas kitas, o mūsų aukštosios mokyklos, dirbdamos kartu su Vyriausybe,  savivaldybėmis ir darbdavių organizacijomis, artimiausiu metu turės padėti pamatus lanksčiai ir atvirai, mokymąsi visą gyvenimą užtikrinančiai suaugusiųjų švietimo sistemai. Jau šiandien reikia sparčiau plėsti mokymąsi moduliais, nuotolinį, distancinį, mokymąsi, kad studijos taptų prieinamos tiek Zarasuose, tiek Skuode gyvenantiems ir dirbantiems žmonėms.

Lietuva turi ne mažinti, bet didinti įvairiais būdais studijuojančių žmonių skaičių. Ypatingai svarbu sudaryti kuo geresnes sąlygas jaunimo studijoms. Šia proga noriu priminti, kad Jūsų, gerbiamieji Seimo nariai, neseniai priimtos Aukštojo mokslo įstatymo pataisos studijų sąlygas gali gerokai pabloginti. Todėl dar kartą prašau: patobulinkite šį įstatymą, kad rudenį nebūtų pažeisti mokslo siekiančių Lietuvos jaunuolių interesai. Manau, kad galime bent bakalauro studijas jau dabar padaryti prieinamas daug didesniam studentų skaičiui.

Gerbiamieji,

Apžvelgiau bendros ateities uždavinius. Jie nėra lengvi, bet tikrai įveikiami.

Mūsų visų, kaip tautinės bendruomenės, laukia viltinga, daug naujų galimybių teikianti kelio atkarpa. Todėl nestoviniuokime vietoje, bet veržkimės į priekį. Būtent dabar turime sutelkti tautos kūrybines jėgas, kad savo ateitį  lemtume patys, kad mus ir Lietuvą lydėtų sėkmė.

Seimo Pirmininke,

Gerbiamieji Seimo nariai,

Premjere,

Mieli ministrai,

Norėčiau tarti dar keletą asmeniškų žodžių.

Greičiausiai mums lieka dirbti kartu vos vieneri metai. Šioje salėje ir aplink ją jau verda būsimų rinkimų aistros. Aštrėja politinės varžybos. Daugėja tarpusavio kaltinimų. Daug jų tenka ir Prezidentui.

Matau per ketverius metus padarytas savo klaidas. Bene didžiausia mano nesėkmė – taip ir nesusiklostęs bendras darbas su Seimu ir Vyriausybe. Apgailestauju, kad nei su buvusios, nei su esamos kadencijos Seimu mums daugeliu atveju nepavyko pasiekti bendrų sutarimų svarbiais tautos gyvenimo klausimais.

Lietuviškos politikos paradoksas – apie nacionalinį susitarimą sutinka kalbėti tik valdžią praradusios, opozicijoje atsidūrusios partijos.

Gerbiamieji,

Dar turime bendro darbo metus. Dar galime savo sprendimais sustiprinti Lietuvos ateities pagrindus.

Būsiu dėkingas Jums visiems ir kiekvienam iš Jūsų, jei mums kartu tai pavyks padaryti.

Ačiū už dėmesį.

Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas