2000 m. LR Prezidento Valdo Adamkaus Metinis pranešimas

Pone Seimo Pirmininke,

              Didžiai gerbiamas Lietuvos Respublikos Seime,

Pilietės ir piliečiai,

 

Jau antrą kartą kreipiuosi į Jus metų kalba, mėgindamas aptarti klausimus: kokioje padėtyje esame, ką bendromis pastangomis šiandien turėtume nuveikti savo ir savo vaikų gerovei? Naujo amžiaus ir naujo tūkstantmečio išvakarėse šie klausimai mums, Lietuvos tautai, tampa itin svarbūs.

Jau dešimtį metų išgyvename esmingų permainų laiką: keičiasi visuomenės gyvenimo sankloda, ūkiniai žmonių santykiai, tautos kelio kryptys. Šios permainos tokios greitos, kad ne visada spėjame jas apmąstyti, įtakoti, nukreipti norima linkme. Daliai žmonių jos atrodo nesuprantamos ir bauginančios, įprastą gyvenimą griaunančios. Nuolat skaitau Lietuvos piliečių laiškus. Juose – vis daugiau netikrumo ir nusivylimo. “Mes grįžtame į balanos gadynę”, “tikėjomės gerų permainų, bet gyvenimas žymiai pablogėjo ir eina dar blogyn”, “anksčiau neturėjom laisvės, bet buvo duonos; dabartine laisve naudojasi tik valdininkai”,- tai autentiškos Lietuvos žmonių mintys.

Sparti mūsų tikrovės kaita kartais išmuša iš pusiausvyros net intelektualus ir politikus. Todėl darosi reikalinga atitolti nuo emocingų retorikos kovų ir ramiai, blaiviai analizuoti dabarties pokyčius, projektuoti tolimesnį tautos ir valstybės kelią.

Praėję – 1999-ieji – metai mums buvo sunkūs. Per šiuos metus kaip niekad išryškėjo ir nepriklausomybės dešimtmečio pasiekimai, ir sudėtingos mūsų visuomenės bei valstybės problemos.

Lietuvos ūkis, kad ir patyręs didelių nuostolių, išlaikė Rusijos krizės egzaminą. Deja, šio egzamino neišlaikė mūsų valdžia. Nesugebėta ne tik suformuoti realaus pernai metų biudžeto, bet ir jo laiku pataisyti. Tik kilus akivaizdžiai grėsmei valstybės finansiniam ir ūkiniam stabilumui, valdančios politinės jėgos, kad ir vėluodamos, kad ir patirdamos rimtą vidaus krizę, prisiėmė atsakomybę už padėtį šalyje. Vyriausybės darbe ėmė ryškėti naujo tvarkymosi galimybės.

Mūsų valstybės raidą pernai įvertino tarptautinė bendruomenė. Balandžio mėnesį Vašingtone NATO valstybių vadovai įvardijo Lietuvą kaip aktyviai narystės siekiančią šalį, suteikdami vilties, kad mūsų priėmimo į šią organizaciją klausimas bus svarstomas jau 2002 metais. Gruodžio mėnesį Helsinkyje Lietuva buvo pakviesta derėtis dėl narystės Europos Sąjungoje. Tai viena, viltingoji, praėjusių metų pusė.

Kita – daug sudėtingesnė ir skaudesnė, pažymėta krizės ženklais. Pernai net 4,1 nuošimčio sumažėjo Lietuvos bendrasis vidaus produktas, iki 13 milijardų litų išaugo valstybės skola. Ir paradoksalu, ir dėsninga, kad krizės ženklai išryškėjo dešimtaisiais nepriklausomybės metais. Jie rodo ne ką kitą, o neįgyvendintų reformų kainą. Kainą politikos, pataikavusios žmonių inercijai.

Šiandien vis aiškiau matyti, kiek daug netekome, laiku nepertvarkę savo energetikos ūkio ir kitų valstybinių monopolijų, neįdiegę efektyvios vadybos pagrindinėse valstybės gyvenimo srityse. Kiek praradome, tuščiais pažadais maitindami Lietuvos kaimą. Kiek jaunimo palikome be išsilavinimo ir profesijos, sulėtinę numatytus švietimo reformos darbus. Kiek žmonių ateityje neteks saugesnės senatvės, delsiant pertvarkyti socialinės apsaugos sistemą. Ar turėtume dabar tiek bedarbių, jei daugiau dėmesio būtume skyrę smulkiam ir vidutiniam verslui skatinti?

Kaip demokratinės šalies piliečiai turėtume pamąstyti, ar visada valdžios nepadaryti darbai, jos klaidos yra vien tik politikų nuodėmė. Verta prisiminti, kad grąžinti rublinius indėlius, nesvarstę tokio sprendimo pasekmių, nepaisydami ekonomistų perspėjimų, konservatorius įpareigojo ne kas kitas, o rinkėjai, balsų dauguma pritarę šios partijos pažadams. Juk nerealų praėjusių metų valstybės biudžetą Vyriausybė parengė, atsižvelgdama ne į ūkio išgales, bet į šalies institucijų prašymus. Manau, kad valdžia drįsta apgaudinėti visuomenę, tik žinodama, kad dalis žmonių labiau yra linkusi apsigauti, nei pripažinti nemalonią tiesą. Bet tik nuoga tiesa šiandien gali apsaugoti mus nuo dar didesnių rytdienos klaidų.

Ilgokai nepripažintas pernykštis ūkio nuosmukis sukėlė skaudžių socialinių padarinių. Žlugusio praėjusių metų biudžeto skolos ir šių metų nepritekliai prislėgė švietimą, socialinę ir sveikatos apsaugą, policiją. Neregėtai padidėjo bedarbystė. Padaugėjo skurdo.

Ūkiniai ir socialiniai sunkumai dar labiau išryškino senokai užsitęsusią atskirų valstybės sričių valdymo krizę. Nusikalstamas neūkiškumas, reikalingų sprendimų atidėliojimas, asmeninės atsakomybės vengimas – akivaizdžiausi šios krizės bruožai. Nugyventos valstybinės įmonės ir bejėgė teisėsauga – liūdniausi jos padariniai.

Šiandien negalime nematyti ir tam tikros visuomenės savivokos sumaišties. Vis dažniau imama pasigesti aiškesnių bendro gyvenimo orientyrų. Dabarties klaidos ir sunkumai dalį žmonių verčia abejoti strateginėmis Lietuvos kelio gairėmis. Lietuvos spaudoje pasirodo kategoriškų pareiškimų: “už ką balsuoti per artėjančius rinkimus, kad nepatektume į NATO?”

Štai pilietis Valentinas Sventickas iš Kauno man rašo: “Lietuva stebisi, kad ir Tamsta už Lietuvos įstūmimą į naują vergiją – į Europos Sąjungą ir NATO. Kada baigsis tos patyčios.(…) Kuo labiau sunaikinta Lietuva, tuo labiau Europos Sąjungos ir NATO emisarai giria savo vasalus, skelbia, kad Lietuva jau “pasiruošusi” į jų vergiją. Ir Tamsta, pone Prezidente, tam ne tik pritariate, bet ir pats propaguojate. Ko mes Europos Sąjungoje pasigedome, ką jie mums per dešimt “laisvės” metų atnešė? Atnešė pornografiją, narkomaniją, banditizmą, egoizmą, tautinės kultūros griovimą”.

Deja, tai nėra pavienės nuomonės. Todėl noriu į jas išsamiau atsakyti. Juo labiau, kad atsiranda politikų ir intelektualų, besistengiančių tokioms nuomonėms pataikauti, mėginančių grįžti į tautinio atgimimo dienas ir iš naujo leistis į ano meto diskusijas dėl Lietuvos raidos krypties.

Norėčiau, kad aiškiai suprastume: dabartis mums duoda istorinę galimybę įveikti sovietinės praeities trauką, seno mąstymo, seno elgesio įpročius ir atsakingai imtis naujo bendrų reikalų tvarkymo. Imtis naujos politikos. Ji šiandien mums būtina. Tikiu, jog esame pajėgūs ją formuoti ir įgyvendinti.

Nauja politika – tai visų pirma nauji reikalavimai, kuriuos turime išsikelti patys sau, išsikelti kaip piliečių bendruomenė. Tai racionalus, ūkiškas, viešas ir į ateitį orientuotas valstybės bei visuomenės reikalų tvarkymas. Demokratinis bendro gyvenimo tvarkymas, kuris privalo būti pagrįstas asmens iniciatyva ir atsakomybe. Noriu pabrėžti: be šios esminės sąlygos Lietuvos demokratija niekada nebus stipri, nebus veikianti.

Nauja politika turi remtis mūsų sutarimu dėl strateginių tautos kelio gairių ir pilietiniu įsipareigojimu pagrindiniams valstybės siekiams. Norėčiau, kad šie siekiai Lietuvos žmonėms būtų aiškūs ir suprantami, kad tektų ginčytis tik dėl jų įgyvendinimo būdų.

Iš tiesų, piliečiams jau dabar reikia žinoti, kaip mūsų gyvenimą pakeis euroatlantinė integracija, kokiems naujiems gyvenimo iššūkiams būtina pasirengti. Manau, kad visuomenės informavimo šiais klausimais daug atsakingiau privalo imtis valstybės institucijos. Tikiuosi, kad čia dar reikšmingesnį vaidmenį atliks žiniasklaida. Lietuvos politikams ir tarnautojams neturėtume duoti galimybės savo nevykusių sprendimų dangstyti tariamais Europos Sąjungos reikalavimais, žmonėms natūralios permainų baimės paversti Europos baubu.

Ar galime šiandien spekuliuoti NATO ir Europos Sąjungos klausimais? Manau, kad nei tragiška dvidešimtojo amžiaus Lietuvos patirtis, nei dabarties tikrovė mums neleidžia naiviai šnekėti apie tautos saugumą be sąjungininkų. Neužmirškime Balio Sruogos perspėjimo: istorija mums lėmė “statyti namus ant Vezuvijaus”.

Mūsų, visų Lietuvos piliečių, istorinė pareiga – užtikrinti atkurtai valstybei saugią ateitį. Užtikrinti laisvą, demokratinį gyvenimą savo vaikams ir anūkams. Gerai suprantame, kad Lietuva nesukurs tokios kariuomenės, kuri viena įstengtų ją apginti esamoje geopolitinėje erdvėje. Bet mes galime tapti Vakarų gynybinės sąjungos – NATO – nariais, įnešdami į šią sąjungą ir savo indėlį.

Tai reali mūsų ir ateities kartų saugumo kaina. Juo greičiau įsijungsime į Vakarų demokratijos gynybos bendriją, juo greičiau šios investicijos atsipirks: dabartinis mūsų gyvenimas taps stabilesnis, krašto ūkinė ir socialinė pažanga – spartesnė ir labiau užtikrinta.

Manau, kad Europos Sąjunga – ne mažiau svarbus mūsų pažangos ir ateities gerovės garantas. Žinoma, galime šiandien mėginti dešimtmečių atotrūkį nuo Vakarų gyvenimo pasiekimų įveikti patys, be kitų paramos. Tik neužmirškime, kad Vakarų pasaulis nestovi vietoje. Dažnu atveju jis atsinaujina daug sparčiau už mus. Todėl vienintelis realus būdas Lietuvai išvengti provincijos atsilikimo – įlipti į greitąjį Europos traukinį, tapti visateise šio traukinio keleive. Žinoma, dėl narystės sąlygų Europos Sąjungoje turime derėtis, gindami savo nacionalinius interesus.

Būtume naivūs manydami, kad kas nors iš šalies dirbtinai spartins mūsų žingsnius Europos linkui – prievarta vers modernizuoti valstybę, efektyviau tvarkyti ūkį, spręsti socialines žmonių problemas. Krašto reformos ir aukštesni gyvenimo standartai visų pirma būtini mums patiems, o ne Europos Sąjungai. Nuo mūsų pačių pastangų jie iš esmės ir priklauso.

Turime aiškiai suprasti: narystė Europos Sąjungoje savaime neduos mums geresnio gyvenimo. Ji tik suteiks palankesnes sąlygas, kurioms esant, savo gerovę kursime patys. Niekam negalėsime perduoti ir atsakomybės už savo likimą.

Šiandien mes neturime lėtinti šalies euroatlantinės integracijos darbų dėl antivakarietiškų emocijų proveržių ar kai kurių politinių partijų rinkimų taktikos. Noriu priminti, kad Jūs, gerbiami Seimo nariai, jau šiandien galite pašalinti išlikusią teisinę Lietuvos jungimosi į Europos Sąjungą kliūtį – pataisyti atskiras Respublikos Konstitucijos nuostatas. Esu tikras, kad toks praktinis žingsnis Europos Sąjungos linkui būtų daug vertesnis už rengiamas partijų deklaracijas dėl ištikimybės strateginiams Lietuvos siekiams.

Todėl dar kartą kviečiu visas parlamentines partijas: susitarkime dėl Konstitucijos pataisų ir dar iki šio Seimo kadencijos pabaigos padarykime valstybės rytdienai būtinus sprendimus. Tai būtų išties prasmingas naujos politikos ženklas.

Manau, kad mūsų politika šiandien privalo būti laisva nuo senų prietarų ir mitų. Lietuvos ateitį ji turi aiškiai projektuoti Europos ūkio erdvėje. Skubiai reikia įveikti ligi šiolei išlikusią takoskyrą tarp vidaus ir užsienio reikalų. Dabartiniame krašto raidos etape mums būtina vieninga, integrali, vidaus ir išorės klausimus jungianti bei sumaniai sprendžianti valstybės politika.

Lietuvos ūkio strategija jau dabar turi remtis nišų Europos ir pasaulio ekonomikoje paieška. Mums kuo greičiau reikia pereiti prie šiuolaikinės “rinkų diplomatijos”. Ir čia privalome būti tokie pat atkaklūs ir veržlūs, kokie buvome, siekdami savo nepriklausomybės įtvirtinimo. Konkrečių darbų šioje srityje visų pirma laukiu iš mūsų Užsienio reikalų ministerijos, iš diplomatinės krašto tarnybos.

Stiprus, dinamiškas Lietuvos ūkis ir juo pagrįsta žmonių gerovė – vienas svarbiausių valstybės siekių. Šiandien turime dėti pagrindus ilgalaikiam ūkio augimui. Atrodo, kad ta kryptimi stengiasi eiti dabartinė Vyriausybė. Sudėtingomis sąlygomis jai tenka padaryti tai, ko nepadarė ankstesnės vyriausybės, turėdamos ir geresnes sąlygas, ir daugiau laiko.

Todėl ypatingai svarbu, kad ministrų kabineto darbai nebūtų vilkinami, kad jie būtų skaidrūs ir į ateitį orientuoti – kad nuosekliai remtųsi naujos politikos principais. Manau, kad ši politika turi derinti kuo didesnę verslo laisvę su strateginėmis šalies ūkio plėtotės nuostatomis. Ir ne tik. Ji privalo diegti sąžiningą konkurenciją bei mokestinę drausmę.

Turime Lietuvoje sukurti pastovias ir palankias, dirbtinų biurokratinių kliūčių nevaržomas verslo sąlygas. Mano supratimu, tokios sąlygos – tai pagrindinė prielaida verslui atsigauti, kartu – ir žmonių gerovei augti. Šį uždavinį savo metiniame pranešime kėliau jau pernai. Bet likau tuometinės Vyriausybės nesuprastas. Dabartinio ministrų kabineto sudaryta “Saulėtekio komisija” pateikė pirmuosius pasiūlymus, kaip supaprastinti mokesčių sistemą, pagyvinti kapitalo rinką, patobulinti muitinės darbą. Vis dėlto raginčiau Vyriausybę šiose srityse neapsiriboti vien daliniais sprendimais. Manau, kad dabartinė mokesčių sistema reikalauja ne dalinių pataisų, bet esminio pertvarkymo. Ją turime suderinti su civilizuotuose kraštuose nusistovėjusiais standartais bei padaryti adekvačią šių dienų ūkio tikrovei. Tą įstengsime nuveikti, tik sukurdami naujus ir atsisakydami senų mokesčių sistemą reguliuojančių įstatymų.

Vienu svarbiausių Vyriausybės uždavinių šiandien išlieka ir valstybinių monopolijų pertvarkymas. Ilgai nereformuotos ir prastai valdomos, šios monopolijos, užuot tapusios tvirta atrama ūkinei Lietuvos plėtrai, virto sunkiais, mūsų ūkį skandinančiais svarsčiais.

Iš sovietinių laikų paveldėjome nepaprastai didelį, Lietuvos poreikius gerokai prašokantį, energetikos ūkį. Sėkmingam jo tvarkymui reikėjo, ir tebereikia, ne tik modernios bei sąžiningos vadybos, bet ir labai didelių investicijų. Ir vieno, ir kito pritrūkome. Didžiulės vis dar negrąžintos kaimyninės valstybės skolos už mūsų tiektą energiją, skandalu virtusi ir nepradėta elektros tilto į Vakarus statyba, prie bankroto atsidūrę “Lietuvos kuras” ir “Lietuvos dujos”, nepradėtas kaupti Ignalinos atominės jėgainės uždarymo fondas, politinės dramos pobūdį įgijusi “Mažeikių naftos” byla – tai vis su energetika susijusios valstybės “bėdos”, pernai esmingai paveikusios net dviejų Lietuvos vyriausybių atsistatydinimą.

Geriausios kloties su šiuo sunkiu palikimu tvarkantis noriu linkėti trečiajai konservatorių ir krikščionių demokratų Vyriausybei. Jos sėkmė šioje srityje būtų visos Lietuvos laimėjimas. Todėl labai svarbu, kad valstybinių monopolijų pertvarkymo darbai vyktų skaidriai, kad jie būtų aiškūs ir suprantami visuomenei, kad turėtų bent santūrų opozicinių politinių jėgų pritarimą. Dabartinis ministrų kabinetas privalo šito siekti.

Negalime leisti, kad pasikartotų “Mažeikių naftos” dalinio privatizavimo pamokos ir jas lydėję antivakarietiškų nuotaikų proveržiai. Tai mums kainuotų per daug brangiai. Beje, rūpestis tolimesne “Mažeikių naftos” veikla turėtų būti vienas iš Vyriausybės darbo prioritetų. Tik skubus Lietuvos naftos ūkio modernizavimas ir šio ūkio įsitvirtinimas Europos rinkoje duos mūsų žmonėms neabejotinos ilgalaikės naudos.

Sėkmingas energetikos įmonių ir kitų valstybinių monopolijų pertvarkymas negalės vykti be Jūsų, gerbiamieji Seimo nariai, paramos. Ar bus išskaidytos monopolinės įmonės ir šitaip sukurtos

sveikos konkurencijos sąlygos bei pagyvinta šalies pramonės ir verslo plėtotė, priklausys nuo Jūsų priimtų Elektros ir Dujų, “Lietuvos energijos” ir “Lietuvos geležinkelių” restruktūrizavimo įstatymų.

Šiandien taip pat svarbu sudaryti teisines sąlygas Lietuvos verslui ir pramonei greičiau reaguoti į kintančias aplinkybes: spartinti neišvengiamo bankroto procedūras, restruktūrizuoti merdinčias įmones.

Tačiau šios dienos darbai jau dabar turėtų būti derinami su ilgalaikėmis Lietuvos ūkio raidos projekcijomis, o šios – su bendrąja valstybės strategija.

Nauja politika – tai sugebėjimas sieti šalies ūkio ir socialinius reikalus, tai mokėjimas šiuos reikalus tvarkyti, atsižvelgiant ir į konkretaus žmogaus, ir į gyvybinius tautos interesus.

Būdamos valdžioje ir Demokratinė darbo partija, ir Tėvynės sąjunga labiau protegavo stambųjį kapitalą, daug atsainiau žiūrėdamos į smulkųjį bei vidutinįjį verslą. Tokia valdžios orientacija neleido susikurti stipriam viduriniam gyventojų sluoksniui – pilietinės visuomenės pagrindui. Ji pasuko Lietuvą didelių socialinių disonansų linkme.

Tyrimai rodo, kad tik Rusijoje ir Ukrainoje iš viso pokomunistinių šalių regiono esama dar didesnių skirtumų tarp turtingųjų ir vargšų nei Lietuvoje. Tai skaudi sąmoningai neprojektuojamos, bet galingųjų lobizmo įtakojamos krašto raidos pasekmė. Manau, kad pastaraisiais metais susiformavusios uždaros skurdo bendruomenės, – Didžiasalis šiuo atveju nėra išimtis, – tai sunkiausias senos, trumparegės mūsų politikos palikimas. Su juo galėsime grumtis, tik visomis švietimo priemonėmis skatindami lietuvio iniciatyvumą ir verslumą, sudarydami sąlygas smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti.

Sekdami Vakarų ir Vidurio Europos šalių pavyzdžiu, privalome atgaivinti ir plėsti šio verslo konsultavimo bei informavimo sistemą, steigti naujų verslų inkubatorius. Taip pat turime galvoti apie palankesnes smulkaus verslo kreditavimo sąlygas, apie jam tenkančios biurokratinės naštos palengvinimą.

Manau, kad rūpestis smulkiuoju verslu mūsų valstybei šiandien gyvybiškai būtinas. Lietuvos darbo biržos duomenimis, šis verslas yra pagrindinis darbo vietų kūrėjas, galintis realiai spręsti šiuo metu žmonėms opiausią problemą – sumažinti nedarbą šalyje.

Palankiomis ilgalalaikėmis paskolomis paremtos, galėtų pajudėti iš mirties taško būsto ir mokyklų pastatų atnaujinimo programos. Jos ne tik atgaivintų statybų pramonę, sukurtų naujų darbo vietų, bet ir spręstų opias socialines jaunų šeimų bei švietimo problemas.

Ne mažiau svarbus mūsų gerovei ir tolesnis eksportinio ūkio augimas. Iš mūsų akiračio neturi iškristi tos ūkio šakos, kurios jau dabar užsitikrina pastovų eksportą.

Kartu laikas atsakingai galvoti apie šiuolaikinių verslų įvairovę, leisiančią Lietuvai plačiau įsitvirtinti tarptautinėse rinkose. Šiandien pasaulyje sparčiausiai plėtojama informacijos technologijų pramonė bei šios srities verslas. Jo pagrindas – žmogaus intelektas ir informaciniai įgūdžiai. Tai nauja ir perspektyvu. Tai patikimas kelias, netolimoje ateityje galintis vesti mūsų visuomenę iš atsilikimo ir skurdo.

Manau, kad Lietuvai šiandien dar nėra per vėlu įsiklausyti į šios srities ekspertų balsus. Jie teigia, kad iš komunizmo išėjusiems ir valstybės turtą privatizuojantiems kraštams būtų išmintingiausia bent dalį gautų lėšų investuoti į informacijos technologijas, jų pramonės ir verslo plėtrą.

Nauja politika pagaliau privalo pagarbiai atsigręžti į kaimo žmogų. Valstybė neturi teisės palikti kaimo kryžkelėje – apgauto, pikto ir jokių išeičių nematančio. Laikas atvirai pripažinti: ligšiolinė tuščių pažadų ir gaisrų gesinimo politika žlugo. Jos bankrotą skaudžiai pajuto žemdirbiai ir jų šeimos.

Negali ramia širdimi skaityti ūkininko dukters iš Linkaičių mokyklinio rašinio: “Labai norėčiau, kad mūsų tėvelių niekas nebeapgaudinėtų. Ar Jūs žinot, kaip pavargsta mano mama ir tėtis kiekvieną rytą tempdami į pieno supirkimo punktą pilnus bidonus pieno? Vargstame veltui, nes pinigų niekas už tai nemoka. Jau nemenką pieno upę išplukdėme už dyka.”

Žemdirbiai pagrįstai nori žinoti, iš ko kaimo žmogui išgyventi šiandien, iš ko teks gyventi rytoj. Todėl labai svarbu, kad kaimo ateities projektai būtų tikroviški, kad juos kurtume, atsižvelgdami į valstybės išgales ir savo bei užsienio rinkas.

LDDP valdymo laikais į žemės ūkį investuoti keli milijardai litų iš esmės nepakeitė kaimo padėties. Tai pripažįsta ir dabartiniai žemdirbių protestų idėjiniai vadovai. Štai darbo partijos politiką rėmęs didelių žemių savininkas šiandien atvirame laiške teigia, kad tuo metu buvo padaryta “esminė klaida – nesukurta ilgalaikė žemės ūkio strategija”. Tačiau akivaizdu, kad lygiai taip pat be aiškios strategijos į žemės ūkį sudėtas ne vienas milijardas ir konservatorių valdymo metais. Daug subsidijų žemdirbiams buvo pažadėta ir pernai. Deja, realiai jų duoti niekas negalėjo: valstybės iždas pasirodė esąs tuščias. Iki šiolei valstybės skolos žemdirbiams išlieka milžiniškos. Šis atotrūkis tarp pažadų ir tikrovės sugriovė daugelio ūkininkų verslo planus, juos nuskurdino. Padėtis tikrai sunki. Bet kokią išeitį siūlo laiško autorius? Jis ragina dar labiau didinti biudžeto išmokas, užsidaryti nuo Europos ir pasaulio, bet kažkokiu būdu pradėti lietuviškais produktais “išmaitinti 15-20 milijonų mūsų kaimynų”. Jei to nebus padaryta, – jo nuomone,- “žemės ūkio veikla Lietuvoje mirs”, kartu žlugs ir visa Lietuva, nes mes, lietuviai, “nieko kito neturime – tik žemę, kuri nuo amžių rengė, maitino ir ugdė šį kraštą ir jo žmones”.

Suprantu žemdirbio jausmus, nuoširdų rūpestį kaimo likimu. Aš taip pat noriu matyti gyvą ir pasiturintį Lietuvos kaimą. Tačiau žinau, kad šiais pasiūlymais remdamasi, nesugebės kaimo gerovės sukurti jokia Vyriausybė, jokia Seimo dauguma.

Taip, Lietuvai reikalingas stiprus žemės ūkis. Bet jis bus toks, tik konkuruodamas rinkose. Į šitokį ūkį kaimą kreipia jau seniai Seimo apsisprendimo laukianti Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija. Ji šiandien būtina. Bet dar labiau reikalingi strategiją atitinkantys praktiniai kaimo reikalų sprendimai.

Valstybė nedelsdama privalo imtis racionalaus ir diferencijuoto lėšų skyrimo kaimui. Juk vienokia valdžios parama reikalinga mažą sklypą turinčiam, kitokia – stambiam ūkininkui ar bendrovei, dar kitokia – iš kaimo verslo gyvenančiam žmogui. Vieni turi sulaukti socialinės paramos, kiti – pagalbos stiprinant prekinį ūkį ir dalyvaujant rinkoje. Ne mažiau svarbi ir trečioji kaimo raidos kryptis – su žeme susijusių ir nesusijusių smulkių verslų plėtotė. Jai turėtų būti skiriama kryptinga kaimo rėmimo programa, teikianti ir specialistų konsultacijas, ir paskolų lengvatas.

Daugiau gyvybės kaimui suteiktų susikūrusi žemės rinka. Deja, šiandien jai formuotis trukdo daug dirbtinių kliūčių. Nėra normalu, kad ligi šiolei savininkams grąžinta tik pusė jiems priklausančios žemės. Darbai akivaizdžiai vilkinami, nors vien už žemės grąžinimo procedūras iš valstybės biudžeto jau sumokėta 180 milijonų litų. Ar galime šiandien žmonėms paaiškinti, kodėl vienose apskrityse žemę susigrąžinti buvo įmanoma, kitose – atsimušta į biurokratinę sieną? Kada Žemės ūkio ministerija pagaliau pareikalaus asmeninės tarnautojų atsakomybės?

Kaimo ateitį sieju su atnaujinta švietimo sistema. Kad dabar šioje sistemoje esama rimtų spragų rodo pesimistinės kaimo vaikų ir jaunuolių nuotaikos. Apie dvasinę jaunų žmonių būklę daug pasako mokinių rašiniai. “Aš nepasiduodu. Nenoriu sekti savo kaimynais, kurie šneka: ‘Et, kaip nors pratempsiu mokykloje iki šešiolikos…’. Pratempčiau ir aš. Bet kas toliau? Slankioti su tais, kurie, vos baigę devynias klases, dabar neturi darbo? Jie niekam nereikalingi. Tėvai juos dar išmaitina. Bet leisti mokytis toliau neišgali. Dešimtys jaunų žmonių mano kaime jau nejaučia to ritmo ir tempo, kurį atneša mums paskutinieji antrojo tūkstantmečio metai. Visi apimti pykčio, pagiežos arba abejingumo.” – rašo devintokė iš Trakų rajono.

Taigi turime imtis permainų, kad padėtume kaimo jaunimui išsiveržti iš uždaro nevilties rato. Privalome jam suteikti kokybišką bendrąjį išsilavinimą, pasiūlyti naujų specialybių kaimo profesinėse mokyklose, atverti aukštųjų mokyklų duris. Matau, kad ta linkme jau pajudėta. Vyriausybė ėmėsi įgyvendinti kaimo mokinių pavežėjimo programą, į bendrąją profesinio lavinimo sistemą netrukus bus įjungtos žemės ūkio mokyklos, diegiama nauja egzaminų sistema padarys nereikalingas korepetitorių paslaugas, sulygins kaimo ir miesto jaunuolių stojimo į universitetus sąlygas.

Neabejoju, kad Lietuvai reikalinga tolesnė švietimo ir mokslo reforma. Nauja politika turi pagaliau užtikrinti ir švietimo prioritetą, ir kur kas glaudesnį mokyklų ryšį su visuomene, racionalesnį švietimo reikalų tvarkymą. Mūsų uždavinys – siekti, kad kuo daugiau jaunimo baigtų vidurines bei profesines mokyklas, studijuotų kolegijose ir universitetuose, kad Lietuvos jaunimo įgyjamas išsilavinimas atitiktų šiuolaikinius reikalavimus. Vien sukūrę naują pagrindinę mokyklą, pernai į dešimtą klasę atvedėme beveik dešimčia tūkstančių mokinių daugiau. Tikiu, kad ir profiliuota vidurinė mokykla labiau atitiks jaunimo poreikius, sutrauks kur kas daugiau mokinių.

Tačiau didelį nerimą kelia mūsų mokyklų aprūpinimas. Taip, valstybės biudžetas patiria rimtų sunkumų. Bet nėra normalu, kai nutrūksta vadovėlių leidybos finansavimas, kai keletui metų sustoja mokyklų kompiuterizavimo programa. Šioje srityje esame ypatingai atsilikę: vienu kompiuteriu mūsų mokyklose naudojasi daugiau nei 70 mokinių. Vakarų Europos kraštai čia mus lenkia dešimčia kartų, kelis kartus – Estija ir Latvija. Švietimo ir mokslo ministerija šiandien mėgina spartinti mokyklų kompiuterizavimą, pasitelkdama privačių bendrovių pagalbą. Tai teisingas kelias. Tačiau manau, kad informacinės visuomenės kūrimas – nacionalinės svarbos reikalas, kuriam šiuo metu būtinas daug didesnis Vyriausybės ir Seimo dėmesys. Svarbus vaidmuo šioje srityje privalo tekti Lietuvos bibliotekoms. Įgyvendindami jau parengtą bibliotekų modernizavimo programą, turime jas paversti šiuolaikiniais informacijos centrais.

Šiandien mūsų švietimo ir mokslo sistema dar nėra pakankamai efektyvi. Vien pradiniai paskaičiavimai rodo, kad finansuodami tuščias bendrojo lavinimo mokyklų vietas, kasmet išleidžiame ne vieną šimtą milijonų litų. Net finansinių sunkumų ištikti mūsų universitetai stengiasi magistro diplomą suteikti gaisrininkams, slaugėms ir darželių auklėtojoms, kurti ypatingai brangias programas penkiems ar šešiems magistrantams.

Esu įsitikinęs, kad Lietuvos ateities galią lems stiprūs universitetai ir stiprios kolegijos. Tačiau šios mokyklos stiprės, tik konkuruodamos, tik efektyviai tvarkomos, tik atsiverdamos Lietuvos visuomenės ir ūkio reikmėms. Manau, kad šia kryptimi mūsų mokyklas pastūmės šiemet priimtas Aukštojo mokslo įstatymas. Jis duoda galimybę Švietimo ir mokslo ministerijai kartu su mokyklomis imtis naujos politikos: nusistatyti aiškius prioritetus pagal tautos kultūros ir šalies ūkio poreikius; pereiti nuo savaiminio institucijų rėmimo prie konkuruojančių mokslo ir studijų programų finansavimo. Manau, kad vienas iš šios politikos uždavinių – ugdyti jaunus, tarptautinę konkurenciją išlaikyti galinčius Lietuvos mokslininkus.

Mūsų ateitis – besimokanti visuomenė. Jai tarnauja nuolatinio suaugusiųjų mokymosi sistema. Tokią sistemą turime kurti jau šiandien, skatindami įvairių lygių mokyklas rengti švietimo programas suaugusiems, plėtodami kompiuterinį nuotolinio mokymo tinklą, remdami edukacines žiniasklaidos laidas. Kintančiame pasaulyje mums reikia vis naujo kultūrinio, ekonominio ir politinio raštingumo. Švietimo sistema privalo į šį poreikį atsiliepti.

Strategines Lietuvos švietimo plėtotės nuostatas jau baigia parengti mano sudaryta darbo grupė. Tikiuosi jų projektą šiemet pateikti politinėms partijoms ir visuomenei svarstyti.

Valdymas.  Nauja politika – tai nauja visų valstybės sričių vadyba. Efektyvi, taupi, skaidri, strateginius siekius turinti. Jos būtinas pagrindas – biudžeto reforma, perėjimas prie programinio biudžeto, orientuoto į valstybės ir visuomenės raidos prioritetus. Būtinas kur kas griežtesnis valstybės iždo tvarkymas. Pereiti nuo plikbajoriško išlaidumo prie ūkininko taupumo.

Reikalinga efektyvi vidinė valstybės institucijų darbo kontrolė, nuolatinis veiklos auditavimas. Ligšiolinės pamokos Lietuvos žmonėms labai brangiai kainavo. Keli pavyzdžiai. Žmones piktinantis nebaudžiamumas. Lauktina konkrečių pasiūlymų, kaip šią sistemą sustiprinti, iš Valstybės kontrolės. Būtina asmeninė pareigūnų atsakomybė už nusikalstamą neūkiškumą. Korupcija tampa ypatingai pavojinga valstybės liga. Korupcija plinta, valdžios žmonėms, politikams jai nuolaidžiaujant. STT ir prokuratūra, jų veikla. Keli konkretūs klausimai:pavyzdžiui, kodėl savivaldybės perkasi kurą pastatų šildymui tuo metu, kai jų kainos didžiausios ir t.t., kodėl iki šiol neįdiegta kompiuterinė muitinių darbo sistema? Konkrečios priemonės korupcijai mažinti.

Nauja vadyba tai – valstybės ir privataus sektoriaus kooperacija, sprendžiant pačias įvairiausias žmonių ir valstybės problemas.

Valstybės ir savivaldybių darbo viešumas. Konkretūs naujų savivaldybių uždaviniai. Vadybinės apskričių problemos.

Švietimas. Mums reikia stiprių universitetų, stiprių kolegijų, atvirų visuomenės poreikiams. Naujo Aukštojo mokslo įstatymo įgyvendinimas.  Universitetų ryšys su visuomene – kompetentingos ir veiklios jų tarybos. Efektyvus lėšų panaudojimas. Ligšiolinė mokslo lygiava nepasiteisino, būtina konkurencija, būtini prioritetai, būtina kryptinga valstybės parama – pritraukti ir išsaugoti jaunimą, atsisakyti biurokratinių barjerų. Reikalinga švietimo ir mokslo finansavimo reforma. Švietimo kokybė, skaidrumas, informacinė visuomenė. Bedrojo lavinimo reforma: stipri dešimtmetė, profiliavimas, tinklo pertvarkymas, mokyklų renovavimas, kompiuterizavimas bendradarbiaujant valstybiniam ir privačiam sektoriui. Būtina efektyvi tęstinio mokymosi sistema, besiremianti įvairiomis švietimo, mokslo ir kultūros  institucijomis. Naujas ekonominis ir politinis visuomenės raštingumas.

Socialinė sauga ir sveikata. Nedarbas, skurdas , jo įveikimo strategija. Pensijų reforma. Efektyvi ir kryptinga savivaldybių socialinės paramos sistema – pasiekianti tuos, kuriems parama labiausiai reikalinga. Paramos susiejimas su pajamų deklaracija. Bendruomenės solidarumas. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo. Labdaros ir paramos įstatymas. Būtini aiškūs sveikatos apsaugos kokybės indikatoriai. Skaidri finansavimo sistema, aiškūs finansavimo principai. Konkurencija pasalugų kokybės pagrindu. Efektyvi prevencija.

………………………………………………………………………………………………………….

Naujoji politika – tai politika, kurioje turi dalyvauti visuomenė. Politika, kuria visuomenė neturi bodėtis.  Žmogaus pilietinės iniciatyvos išlaisvinimas. Jo teisių ir orumo gynimas.

Nauja politika – ir dabartinės Vyriausybės ir būsimo Seimo uždavinys. Jos įgyvendinimas  priklauso nuo atsakingos politinių partijų veiklos.  

Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas